Futbolas, sportinis žaidimas, kurio dalyviai kojomis arba galva smūgiuoja kamuolį, stengdamiesi įmušti jį į varžovų vartus, turi turtingą ir ilgą istoriją. Ši istorija prasideda ne tik nuo dabartinių laikų, bet ir apima senovės civilizacijas, tokias kaip Egiptas, Kinija, Pietų Amerikos šalys, Graikija ir Roma, kur žaidimai su kamuoliu, primenantys futbolą, buvo žinomi daugiau kaip 3000 m. prieš Kristų. Tačiau dabartinis futbolas pradėtas žaisti Didžiojoje Britanijoje. 1855 m. Sheffielde įkurtas pirmasis futbolo klubas, o 1863 m. futbolas atskirtas nuo regbio. Šiame straipsnyje panagrinėsime pirmojo futbolo čempionato istoriją, pradedant nuo jo ištakų ir baigiant jo įtaka šiuolaikiniam futbolui.
Futbolo ištakos ir evoliucija
Šiuolaikinio futbolo šaknys siekia XIX a. Didžiąją Britaniją, kur žaidimai su kamuoliu itin išpopuliarėjo. Didėjant šalies urbanizacijai ir miestų gyventojų skaičiui, atsirado gausybė komandų, tačiau nebuvo aiškių žaidimo taisyklių. 1846 m. Kembridžo universitete įvyko įvairių komandų atstovų susitikimas, kuriame po audringų diskusijų buvo priimtos pirmosios futbolo taisyklės, žinomos kaip Kembridžo taisyklės. 1857 m. Šefilde įkurtas seniausias iki šiol gyvuojantis futbolo klubas - „Sheffield Football Club“. Jis daug prisidėjo prie tolesnio futbolo taisyklių tobulinimo. Pavyzdžiui, nusistovėjo vienu metu žaidžiančių komandos futbolininkų skaičius - 11.
1863 m. buvo įsteigta Anglijos futbolo asociacija, po dešimtmečio - Škotijos futbolo asociacija. Ne kartą buvo peržiūrėtos taisyklės, atsisakyta kai kurių tuomet naudotų regbio elementų. Ekonominiai ir kultūriniai ryšiai, žmonių mobilumas sparčiai augo. Britiškos futbolo taisyklės ėmė plisti po pasaulį. Pirmosios tarptautinės futbolo rungtynės vyko taip pat Didžiojoje Britanijoje. 1872 m. Glazge (Škotijoje) pirmąsias oficialias rungtynes žaidė Anglijos ir Škotijos komandos.
1904 m. buvo įsteigta Tarptautinė futbolo asociacijų federacija - FIFA. Vasaros olimpinėse žaidynėse 1900 m. (Paryžiuje) ir 1904 m. (JAV Sent Luise) futbolas buvo parodomoji sporto šaka, o nuo 1908-ųjų tapo oficialia olimpinių žaidynių šaka.
Pirmasis pasaulio futbolo čempionatas
Pirmasis pasaulio futbolo čempionatas įvyko 1930 metais. Čempionatas buvo paskirtas surengti Urugvajui kaip tuometiniams olimpiniams čempionams. Taip pat tuo metu šalis šventė nepriklausomybės šimto metų jubiliejų, tad Urugvajaus gyventojams tai buvo didelė šventė. Šis čempionatas buvo vienintelis be atrankos varžybų, rinktinės buvo tiesiog jame pakviestos dalyvauti. Išsigandusios ilgos bei varginančios kelionės per Atlantą, dalyvauti čempionate sutiko tik keletas Europos komandų.
Taip pat skaitykite: Krepšinio batelių istorija
Iki čempionato likus 2 mėnesiams nei viena senojo žemyno komanda nebuvo įteikusi oficialaus sutikimo dalyvauti čempionate. Tačiau tada į šį reikalą įsikišo tuometinis FIFA prezidentas Jules Rimet, kuris ilgai tarėsi su Urugvajaus vyriausybe ir prižadėjo Europos rinktinėms apmokėti visas kelionės išlaidas. Pagaliau keturios Europos rinktinės pasiryžo pradėti ilgą bei varginančią trijų savaičių kelionę laivu per Atlantą. Dalyvavo 13 rinktinių, kurios buvo suskirstytos į 4 grupes, visos rungtynės vyko Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje.
Priešistorė ir pasiruošimas
Futbolo mėgėjai nebuvo linkę tenkintis vien savo sporto šakos atstovavimu olimpinėse žaidynėse. Jau 1909 m. pabandyta surengti pirmąjį didelį tarptautinį futbolo turnyrą už Britanijos ribų. Italijos Turino mieste škotų verslininkas Tomas Džonstonas Liptonas į futbolo turnyrą sukvietė profesionalias komandas iš Italijos, Šveicarijos ir Vokietijos. Deja, nė vienas profesionalus britų klubas nesutiko dalyvauti šiame turnyre. Tada T. D. Liptonas pakvietė į Turiną mėgėjų klubą iš Šiaurės Rytų Anglijos - „West Auckland FC“. Šiame klube laisvu nuo darbo laiku daugiausia žaidė angliakasiai. Jiems pavyko įveikti profesionalų komandas iš žemyninės Europos.
1920 m. Antverpene vykusiose olimpinėse žaidynėse triumfavo Belgijos futbolininkai, o 1924 m. Paryžiuje ir 1928 m. Amsterdame olimpinių čempionų laurus nuskynė Pietų Amerikos atstovai - Urugvajaus rinktinė.
Nusprendus rengti pasaulio futbolo čempionatą 1930 m., iškilo klausimas, kurioje šalyje jis turėtų vykti. FIFA kongrese buvo svarstomos Ispanijos, Italijos, Nyderlandų, Švedijos ir Urugvajaus kandidatūros. Favorite buvo laikoma Pietų Amerikos valstybė, mat prieš tai Urugvajaus rinktinė buvo du kartus tapusi olimpine čempione.
Urugvajus darė viską, kad pirmasis pasaulio futbolo čempionatas būtų surengtas ir pavyktų. Buvo pažadėta šalies sostinėje Montevidėjuje pastatyti modernų stadioną, padengti nemažą dalį čempionate dalyvausiančių rinktinių narių išlaidų.
Taip pat skaitykite: Futbolo konferencijų reikšmė
Tai buvo pirmasis ir vienintelis pasaulio futbolo čempionatas, prieš kurį nevyko kvalifikaciniai atrankos turnyrai. Be šeimininko Urugvajaus, į čempionatą greitai užsiregistravo nemažai Vakarų pusrutulio rinktinių: Argentinos, Čilės, Brazilijos, Paragvajaus, Bolivijos, Peru, Meksikos, JAV. O štai europiečiai atsakyti delsė, nors FIFA prezidentas Žiulis Rimė nėrėsi iš kailio, ragindamas dalyvauti čempionate. Daugelis argumentavo nenorą vykti į Urugvajų tuo, kad kelionė laivu per Atlantą - labai tolima, brangi ir pavojinga. Senajam žemynui atstovavo tik keturios šalys: Prancūzija, Belgija, Jugoslavija ir Rumunija.
Čempionato eiga ir dalyviai
13 rinktinių buvo suskirstytos į 4 grupes, visos rungtynės vyko Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje. Pirmos dvi atidarymo rungtynės buvo ir pirmosios pasaulio čempionatų rungtynės istorijoje. Liepos 13 dieną Prancūzija rezultatu 4-1 sutriuškino Meksikos vienuolikę, o tuo pačiu metu kitame Montevidėjaus stadione JAV įveikė belgus rezultatu 3-0. Pirmąjį įvartį pasaulio čempionatų istorijoje įmušė Prancūzijos rinktinės žaidėjas Lucienas Laurentas. Amerikietis Bertas Patenaude pelnė pirmąjį "hat-tricką" pasaulio čempionatų istorijoje, o jo komande tose rungtynėse 3-0 nugalėjo Paragvajaus rinktinę.
Į pusfinalį pateko Urugvajaus, Argentinos, JAV ir Jugoslavijos rinktinės. Argentina 6:1 laimėjo prieš JAV, o urugvajiečiai tokiu pat rezultatu įveikė jugoslavus. Kadangi tradicinės rungtynės dėl 3 vietos iki 1934 m. pasaulio čempionato neatsirado, šis čempionatas tapo unikalus tuo, kad jame neišaiškėjo 3 vietos laimėtojas ir nebuvo jokių rungtynių tarp pusfinalio ir finalo. Tačiau kai kurie šaltiniai, ypatingai 1984 m., teigia, kad rungtynės įvyko ir jose Jugoslavija įveikė JAV 3-1.
Finalas ir čempionai
Pirmasis istorijoje pasaulio futbolo čempionato finalas buvo žaidžiamas Montevidėjuje "Centenario" stadione liepos 30 dieną. Prieš rungtynėms prasidedant tarp komandų kilo ginčas su kieno kamuoliu turėtų būti žaidžiama. Finalą po pralaimėto pirmojo kėlinio ir gan atkaklios kovos 4-2 laimėjo Urugvajaus rinktinė, kuri prie turėto Olimpinių žaidynių aukso pridėjo dar vieną prestižinį trofėjų. Po rungtynių Pasaulio čempionų taurę pristatė bei nugalėtojams įteikė FIFA prezidentas Jules Rimet, ir šis trofėjus vėliau buvo pavadintas jo vardu.
Finalines Urugvajaus ir Argentinos komandų rungtynes perpildytame „Centenario“ stadione 1930 m. liepos 30 d. stebėjo daugiau nei 90 tūkst. žmonių. Prieš rungtynes ir urugvajiečiai, ir argentiniečiai atsinešė į stadioną savo kamuolius, tad buvo neaišku, kuriuo reikia žaisti. Rungtynių arbitras belgas Džonas Langenusas metė monetą ir paskelbė, kad pirmajame kėlinyje bus naudojamas argentiniečių, antrajame - urugvajiečių kamuolys. Pirmąjį pasaulio futbolo čempionatų istorijoje įvartį pelnė urugvajietis Pablas Doradas 12-ąją rungtynių minutę. Po to buvo du argentiniečių įvarčiai, bet galiausiai šeimininkai atsitiesė ir pelnė tris įvarčius. Pergalę rezultatu 4:2 šventė urugvajiečiai, tapę pirmojo pasaulio futbolo čempionato nugalėtojais.
Taip pat skaitykite: Lietuvos Krepšinio Lyga 1992
Hectoras Castro: Vienarankis herojus
Šiame kontekste verta paminėti Hectorą Castro, urugvajiečių futbolininką, kuris tapo vienu iš pirmojo pasaulio čempionato herojų. Jo istorija yra įkvepiantis pavyzdys, kaip įveikti sunkumus ir siekti savo svajonių.
Hectoras Castro, gimęs neturtingoje šeimoje Montevidėjuje 1904 metais, nuo mažens turėjo dirbti, kad padėtų prasimaitinti šeimai. Kai jam buvo 13 metų, įvyko nelaimė - dirbant su elektriniu pjūklu, pjūklas nupjovė dešinę ranką žemiau alkūnės. Tačiau likimo smogtas vaikinas nepalūžo, o siekė savo svajonių.
Nuo 1924 metų jis žaidė garsiajame Montevidėjo „Nacional“ klube, dalyvavo ilgalaikėje 1925 metų išvykoje į Europą. H.Castro būdavo vienas kovingiausių aikštėje. „Nacional“ aistruoliai jį labai aukštai vertino, vadino „El divino manco“ („Dieviškasis vienarankis“).
1926 metų Pietų Amerikos čempionate H.Castro buvo antrasis pagal rezultatyvumą. Urugvajaus rinktinė užėmė pirmą vietą. 1928 metais su savo šalies rinktine jis tapo Amsterdamo olimpiados futbolo turnyro nugalėtoju.
Pasaulio čempionate Urugvajus turėjo didelį puikių puolėjų pasirinkimą, todėl paties H.Castro ir daugumos „Nacional“ gerbėjų nuostabai antroms rungtynėms buvo išleistas žaisti centro puolėjo pozicijoje ne jis, o kito Montevidėjo klubo, pagrindinio konkurento „Peñarol“ bombardyrius Jose Anselmo.
Finale su Argentina treneris centro puolėjo pozicijoje vėl įrašė H.Castro pavardę. Nudžiugusiam dėl suteiktos galimybės Hectorui vakare teko patirti nemalonių minučių, kai į jo numerį viešbutyje, kuriame gyveno ir ruošėsi lemiamoms rungtynėms Urugvajaus komanda, paskambino nežinomasis ir pagrasino.
Tačiau H.Castro nepasidavė baimei ir rungtynėse atidavė visas jėgas. Priešpaskutinę minutę H.Castro aukštai pašoko ir stipriu galvos smūgiu užbaigė reikalą - 4:2.
Pirmasis Lietuvos futbolo čempionatas
Lietuvoje futbolas pradėtas žaisti 1910-12 m. (neoficialiais duomenimis, Klaipėdos krašte - 19 a. pabaigoje). 1922 m. įvyko pirmosios futbolo pirmenybės (pradėjo 10, baigė 5 komandos). 1923 m. Lietuvos futbolo sporto lyga įstojo į Tarptautinę futbolo asociacijų federaciją (narystė suspenduota 1944, atkurta 1991). 1924 m. Lietuvos futbolo rinktinė dalyvavo olimpinėse žaidynėse.
Apie Lietuvos futbolo čempionato startą iš futbolo istorijos metraščių: (autorius G. Kalinauskas): "Balandžio mėn. viduryje „Lietuvos“ laikraštyje ir „Lietuvos sporto“ bei „Trimito“ žurnaluose buvo išspausdinti tokie skelbimai: „Visoms Lietuvos futbolo komandoms. Šiuo pranešama, kad veikiai prasidės futbolo rungtynės Lietuvos pirmenybėms, todėl pranešame visoms futbolo komandoms, norinčioms dalyvauti Lietuvos Sporto Lygos Futbolo skyriuje, atsiunčiat visą komandos pavadinimą, sąstatą`, atsargą, nurodymą jos formos, ženklo spalvos ir t.t.".
Gegužės 7-oji tapo tikrai didžiule švente futbolo mėgėjams, nes tą dieną dviejose Ąžuolyno aikštėse lygiagrečiai įvyko net ketverios rungtynės - po dvejas iš karto. Pirmoji 13 val. į aikštę išbėgo geltonais marškinėliais vilkėjusi LFLS pirmoji komanda ir žaliais marškinėliais su geltonu kryžium raudoname skyde pasipuošę pagrindinės vienuolikės šauliai. Atkaklus buvo ir ketvirtasis susitikimas, tačiau labiau patyrę „Makabi“ futbolininkai 4:2 įveikė CRK komandą.
Nepaisant visokiausių nesklandumų, pirmųjų pirmenybių reikšmė yra tikrai neįkainojama, nes varžybos apėmė labai plačius gyventojų sluoksnius: dalyvavo tarnautojai, darbininkai, kariškiai, studentai ir moksleiviai. Todėl futbolas įgijo tokį didelį populiarumą. Pirmenybių ir tarptautinių rungtynių atgarsiai greitai pasklido visoje Lietuvoje.
Šiuolaikinis futbolas ir jo populiarumas
Nuo pirmojo pasaulio čempionato futbolas tapo viena populiariausių sporto šakų pasaulyje. Kas ketveri metai rengiami pasaulio futbolo čempionatai, pritraukiantys milijardus žiūrovų. Futbolas žaidžiamas visuose žemynuose, o geriausi pasaulio futbolininkai tampa tikromis žvaigždėmis.
Futbolo populiarumą lemia kelios priežastys:
- Paprastos taisyklės. Futbolo taisyklės yra gana paprastos, todėl šį sportą lengva suprasti ir mėgautis juo.
- Prieinamumas. Futbolą galima žaisti bet kurioje vietoje, kur yra kamuolys ir šiek tiek erdvės.
- Emocijos. Futbolas sukelia daug emocijų, tiek žaidėjams, tiek žiūrovams.