Boksas, kaip sporto šaka, turinti gilias šaknis senovės Egipte, moderniąją savo formą įgavo XIX amžiuje. Lietuvoje, kaip ir daugelis kitų sporto šakų, boksas pradėjo populiarėti po Pirmojo pasaulinio karo. Šiame straipsnyje panagrinėsime bokso raidą Lietuvoje tarpukariu, nuo pirmųjų entuziastų iki boksininkų, garsinusių šalį tarptautinėje arenoje, taip pat apžvelgsime ryškiausias sunkiasvorių bokso asmenybes pasaulyje.
Bokso pradžia Lietuvoje
Bokso atsiradimas Lietuvoje neatsiejamas nuo žymaus transatlantinio lakūno Stepono Dariaus vardo. S. Darius, populiarinęs Lietuvoje krepšinį, futbolą ir beisbolą, taip pat domėjosi boksu. Jis skleidė bokso idėjas savo aplinkoje, ypač tarp aviacijos karininkų ir Karo mokyklos kursantų, demonstruodamas bokso pirštines, mokydamas judesių ir aiškindamas taisykles. S. Darius apmokė daugelį žinomų tarpukario Lietuvos boksininkų, įskaitant K. Markevičių, V. Dagilį, R. Kazoką, J. Kudirką ir V. Tarvydą. Jis taip pat treniravo savo svainį Algirdą Škėmą, kuris 1926 m. tapo Lietuvos bokso čempionu. S. Darius ne tik mokė ir treniravo, bet ir teisėjavo bokso varžybose. Autoritetingi bokse taip pat buvo V. Byla ir V. Balčiūnas.
Nors bokso rungtynes bandyta surengti dar 1919 m., pirmosios oficialios varžybos įvyko 1923 m. gruodį, Lietuvos dviratininkų sąjungos (LDS) pirmenybių metu. Ši organizacija buvo bokso pradininkė Lietuvoje, vienijusi pirmuosius entuziastus. Pirmąsias bokso varžybas organizavo S. Darius.
Pirmasis Lietuvos bokso čempionatas ir tarpvalstybiniai mačai
Pirmasis oficialus Lietuvos bokso čempionatas įvyko 1925 m. kovą Kaune. Jame varžėsi dviejų svorio kategorijų boksininkai. Pirmuoju Lietuvos bokso čempionu tapo Vladas Byla. 1926 m. gruodį Kaune buvo surengtas pirmasis tarpvalstybinis bokso mačas. Kaunas tapo vieta, kur dažnai vykdavo tarpvalstybiniai susitikimai, kuriuose kaimyninių šalių atstovai išbandydavo savo jėgas bokso ringe. 1927 m. į Kauną atvyko estai V. Palmas ir K. Gernas. V. Palmui pavyko įveikti K. Markevičių, tačiau K. Gerną bokso ringe nugalėjo J. Vinča.
J. Vinča - kylanti bokso žvaigždė
Netrukus po to J. Vinčai ėmė sektis: jis Kaune įveikė Latvijos čempioną V. Freilidrą, o netrukus ir Rytprūsių (Vokietija) atstovą P. Vroblevskį. 1928 m. J. Vinčai pavyko nokautuoti Latvijos bei Estijos bokso čempionus - A. Ramą bei H. Kuksmaną ir jis antrą kartą tapo stipriausiu Pabaltijo boksininku. Tais pačiais metais jis dalyvavo Amsterdamo olimpinėse žaidynėse, vėliau išvyko į JAV ir kovojo profesionalų ringe. S. Darius taip pat prisidėjo prie J. 1928 m. Lietuvos bokso čempionate rungėsi jau 32 boksininkai visose aštuoniuose svorio kategorijose, tai rodė, jog kultivuojančių boksą entuziastų būrys gausėjo.
Taip pat skaitykite: Bokso pirštinių nuomos kainos
Bokso populiarumas ir iššūkiai tarpukario Lietuvoje
Tarpukario sportininkai ir sporto entuziastai susidūrė su įvairiais iššūkiais. Valstybė dar tik kūrėsi, trūko išteklių. Be to, vyravo nuomonė, kad sunkiai dirbantys žmonės jau ir taip "prisisportuoja", o sportas yra per didelė prabanga karų nualintai šaliai. Nepaisant to, žmonės būrėsi sportui ir atstovavo Lietuvai tarptautinėse varžybose.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininko Donato Pilkausko teigimu, net Lietuvos valdžios požiūris į sportą tarpukariu buvo prieštaringas. Vieni politikai manė, kad Lietuva yra žemės ūkio kraštas, o sunkus fizinis darbas atstoja sportą. Tačiau kiti stengėsi plėtoti sportą visoje šalyje. 1922 metų pavasarį įsteigta aukščiausia šalies sporto organizacija, koordinavusi visą Lietuvos sportinį gyvenimą: Lietuvos sporto lyga. Šioji pradėjo vystyti ir koordinuoti sportinę veiklą visoje šalyje.
Panevėžyje sporto organizacijos pradėjo kurtis apie 1920-uosius. Tų metų birželį įkurta sporto sąjunga „Sveikata“. Sąjunga skelbė propaguosianti įvairias sporto šakas: lengvąją atletiką, futbolą, krepšinį, vandens ir dviračių sportą, o žiemą - čiuožimą.
Sporto šakos ir jų populiarumas
D. Pilkauskas teigia, kad populiariausia sporto šaka Lietuvoje iš pradžių buvo futbolas. Futbolas greitai populiarėjo ir Panevėžyje. 1922-ųjų pavasarį mieste vyko nemažai rungtynių, pavyzdžiui, Panevėžio lenkų ir Panevėžio berniukų gimnazijų. Naujieji skyriai ypač daug dėmesio skyrė kūno kultūros, lengvosios atletikos, žaidimų sporto šakų populiarinimui. Nuo 1924 metų veikė Panevėžio miesto katalikų kuopos sporto sekcija, propagavusi mankštą ir žaidimus. Tarpukariu Lietuvoje vieni aktyviausių sportiniame gyvenime buvę šauliai. Panevėžio šaulių sporto klubas suvaidino svarbų vaidmenį miesto sporto istorijoje. 1928 metais Panevėžyje vyko pirmoji šaulių sporto šventė, vėliau tapusi tradicine. Buvo keturkovė: 100 ir 500 metrų bėgimas, šuoliai į aukštį ir šuoliai į tolį.
Mažesniuose miesteliuose populiariausia sporto šaka buvo lengvoji atletika, nes jai nereikėjo didelių stadionų ar specialaus inventoriaus. Gana daug entuziastų pritraukdavo ir tenisas, žirgų sportas. Pastarasis buvo itin populiarus Paliūniškio, Įstricos, Piniavos, Krekenavos, Naujamiesčio ir Svainikų skyriuose. 1934 metais Panevėžyje susidomėta fechtavimu.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Bokso Treniruotes Antakalnyje
1930 metais Panevėžyje pradėtas statyti bendrovės „Maistas“ fabrikas, kuris tapo vienu sportinio judėjimo organizatorių Panevėžyje. „Maisto“ sporto klubas vienijo įmonės darbininkus ir tarnautojus, plėtė sporto šakas. 1933 metų gegužę įsteigta Panevėžio sporto apygarda, prie kurios prijungtos Biržų ir Rokiškio apskritys. Fabriko teritorijoje įrengtos lauko teniso aikštelės. Miesto stadiono statybos 1934-aisiais parodė, koks svarbus panevėžiečiams tapo sportas. „M.S.K.“ labiausiai išpopuliarino futbolas.
1936 metais klubas tapo Panevėžio apygardos futbolo varžybų nugalėtoju, o 1937-aisiais „Maisto“ komanda žaidė pirmas tarpvalstybines rungtynes su estais. Jos baigėsi lygiosiomis 2:2. 1939 metais „Maisto“ futbolo komanda varžėsi srities Lietuvos futbolo čempionato pirmenybėse Pietų zonoje. Turėjo jis ir krepšinio komandą, propagavo stalo bei lauko tenisą. Netrūko klube ir šachmatų entuziastų.
Žymūs tarpukario sportininkai
Ypač Panevėžį išgarsino lengvaatletė Ona Šepaitienė, priklausiusi Panevėžio šaulių sporto klubui. 1924 metų liepą Šiauliuose vyko pirmoji Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos olimpiada, kurioje dalyvavo Panevėžio lengvaatletis šuolininkas į tolį M. Žukas. 1936 metais lengvaatletė pasiekė Lietuvos rekordą, į tolį nušokusi 4,85 metro, o kitąmet šalies rekordą gerino net tris kartus ir pirmąkart peržengė 5 metrų ribą, tautinėje olimpiadoje iškovojo penkis aukso medalius. Iš Panevėžio kilusi Lietuvos bokso žvaigždė Jakobas Levinas, kiek žinoma, pralaimėjo tik vieną kovą - 1924-ųjų Paryžiaus olimpiados aukso medalininkui. Dar 1927 metais spauda gyrė kylančią naują Lietuvos bokso žvaigždę - Panevėžio „Makabi“ boksininką Jakobą Leviną. J. Levinas garsėjo ir kaip geras irkluotojas.
Žydų sporto draugija „Makabi“
Panevėžio sportininkai tarpukariu buvo labai aktyvūs. Kone visų mieste gyvenusių tautų atstovai turėjo savo sporto klubus - lietuviai, lenkai, žydai. 1920 metais Kaune įkurta žydų sporto sąjunga „Makabi“ pradėjo vystyti bei koordinuoti sportinę veiklą visoje Lietuvoje. Neilgai trukus „Makabi“ tapo viena garsiausių sporto draugijų Panevėžyje. Draugija išsiskyrė savo futbolo komandos, stalo tenisininkų pasiekimais. Tarp žydų jaunimo buvo populiari ir gimnastika. Be to, 1921 metais antrasis metinis visos Lietuvos „Makabi“ sąjungos suvažiavimas vyko būtent Panevėžyje. 1926 metais „Makabi“ sąjungos metiniame suvažiavime į Centro komitetą pateko ir du Panevėžio atstovai.
Panevėžio žydų jaunimas mėgo ir boksą. 1932 metais įvyko pirmos miesto stalo teniso pirmenybės. Jose antrą vietą užėmė Panevėžio „Makabi“ atstovas Goldbergas, trečiąją - Zilbermanas. Pastarasis kartu su broliu laimėjo ir pirmą vietą vyrų dvejetų varžybose.
Taip pat skaitykite: Istoriniai bokso turnyrai Vengrijoje
Lietuvos sporto draugija „Makabi“ aktyviai veikė ne tik Lietuvoje. 1932 metais į Palestiną dalyvauti pirmojoje makabiadoje vyko 80 Lietuvos žydų. Varžėsi „Makabi“ futbolo komanda, Libermanas dalyvavo 200 ir 400 metrų bėgimo rungtyse, O. Gurvičaitė-Šusterienė - stalo teniso, J. Jolkas - bokso.
1927 metais susijungė dvi Panevėžio žydų sporto draugijos - „Makabi“ ir „Hakoach“. Vėlų 1923 metų rudenį įregistruoti Panevėžio žydų sporto ir gimnastikos sąjungos „Iso“ įstatai. Tuo metu trūko sporto inventoriaus ir aikštynų.
Olimpinės žaidynės
1924 metais Paryžiaus olimpiadoje Lietuvai atstovavo Lietuvos futbolo komanda ir dviratininkai šiaulietis Isakas Anolikas bei Juozas Vilpišauskas. Varžybos buvo sudėtingos visiems Lietuvos atstovams. I. Anolikui teko įsigyti naują dviratį už paskutinius pinigus, nes senajam trūko detalių. Abu sportininkai 188 km trasos nebaigė. J. Vilpišauskas griuvo, o I. Anoliko dviračio padangos prakiuro ir nebuvo kuo jų pakeisti. Pritrūko lėšų net kelionei namo.
I. Anolikas atstovavo Lietuvai ir 1928 metų Amsterdamo vasaros olimpinėse žaidynėse. Jis buvo pirmasis Lietuvos sportininkas, dalyvavęs du kartus iš eilės olimpiadose. Individualioje plento rungtyje sportininkas nuo nugalėtojo atsiliko kiek mažiau nei valanda ir galutinėje įskaitoje užėmė 50-ą vietą iš 63.
Lietuvos boksininkai olimpinėse žaidynėse: viltys ir realybė
Lietuvos boksininkai pirmą kartą olimpinėse žaidynėse dalyvavo 1928 m. Tai buvo J. Vinča ir Kazys Markevičius.
XX amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose olimpiniame ringe kovojo Lietuvos bokso auklėtiniai. Lietuvos pussunkio svorio boksininkas J. Vinča įveikė pirmąjį varžovą prancūzą Robert‘ą Foquet ir pateko į ketvirtfinalį. Jame lietuvis susitiko su Donu McCorkindale‘u iš Pietų Afrikos, tačiau pralaimėjo. Amsterdame J. Vinča su dar trimis boksininkais pasidalijo penktąją vietą. Iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo geriausias Lietuvos sportininkų rezultatas olimpinėse žaidynėse.
Geriausiam pirmųjų pokario metų Lietuvos boksininkui Algirdui Šocikui olimpinis turnyras baigėsi taip pat, kaip geriausiam tarpukario boksininkui J. Vinčai. A. Šocikas per 1952 metų Helsinkio žaidynes irgi pralaimėjo ketvirtfinalio kovą. Pirmąjame sunkiasvorių turnyro rate A. Šocikas nesunkiai nugalėjo lenką Antonį Goscianskį. Teisėjas dėl didelio lietuvio pranašumo kovą nutraukė jau antrajame raunde. Tačiau ketvirtfinalyje jis pralaimėjo Pietų Afrikos atstovui Driesui Niemaną.
Po Helsinkio žaidynių A. Šocikas dukart tapo Europos čempionu (1953 ir 1955 m.), buvo nenugalimas SSRS pirmenybėse. Tačiau 1956-ųjų vasaros pabaigoje A. Šocikas nusprendė atsisveikinti su didžiuoju boksu.
Melburne kovojo kitas Lietuvos boksininkas - Romualdas Murauskas. Jis ir tapo pirmuoju olimpinį medalį laimėjusiu Lietuvos bokso auklėtiniu. R. Murauskas praleido pirmąjį ratą ir olimpiniame ringe nugalėjo tik vieną varžovą - australą Tony Madiganą. Pusfinalyje lietuvis nusileido amerikiečiui Jimui Boydui. R. Murauskas tik sykį tapo SSRS čempionu.
1964 metais olimpinį sidabro medalį laimėjo Ričardas Tamulis. Į Tokijo žaidynes jis vyko jau būdamas dukart Europos, keturiskart SSRS čempionas. Jis nugalėjo tris varžovus, bet finale nusileido lenkui Marianui Kasprzykui.
Iš pradžių R. Murausko bronza, po to R. Tamulio sidabras… Taip Lietuvos boksas pamažu artėjo prie aukščiausio tikslo - olimpinio aukso. Dar 1962-aisiais pirmą kartą SSRS čempionu tapęs ir 1963-ųjų Europos pirmenybių sidabro medalį laimėjęs D. Pozniakas buvo laikomas pagrindiniu pretendentu vykti jau į 1964-ųjų žaidynes. Jis triskart tapo Europos čempionu (1965, 1967 ir 1969 m.), o Mechike iškovojo ir olimpinį aukso medalį. Finale D. Pozniakui nereikėjo kovoti, nes varžovas Ionas Monea iš Rumunijos patyrė traumą.
Puikiai Mechike boksavosi ir sunkiasvoris Jonas Čepulis. Pakeliui į finalą visos trys jo kovos dėl didelio pranašumo buvo nutrauktos anksčiau laiko. Finale lietuvį nugalėjo 19-metis teksasietis George‘as Foremanas.
Nuosmukis ir sugrįžimas
Iš ringo pasitraukus D. Pozniakui ir J. Čepuliui Lietuvos boksas išgyveno nuosmukį. Į olimpines žaidynes nepavyko patekti nei Europos čempionui Juozui Juocevičiui, nei pasaulio vicečempionui Nikolajui Jerofejevui, nei kuriam nors kitam boksininkui.
Lietuviai į olimpines žaidynes grįžo tik atkūrus šalies nepriklausomybę - 1992 metais Barselonoje.
Jonas Čepulis: tremtinio kelias į olimpinį sidabrą
Tylus, ramus, draugiškas, sąžiningas ir ignoruotas sovietų valdžios. Tokį kaunietį Joną Čepulį prisimena jo bendražygiai. "Sovietų laikais jis buvo visiškai ignoruojamas vadovybės, buvo taip vadinamas "nevyjezdnoj" (nerekomenduojama išleisti į užsienį - aut. past.), nes buvo tremtinys. Joniškėlyje gimusi būsimoji bokso žvaigždė 1948 m. su tėvais buvo ištremtas į Buriatijos-Mongolijos autonominę sritį. Būtent tremtyje atšiauriomis sąlygomis gyvenęs ir sunkiai dirbęs vaikinas užsigrūdino ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Grįžęs į Lietuvą 17-metis Šiauliuose susižavėjo boksu, o gerą treniruočių pagrindą gavo sovietinėje kariuomenėje. "Tokį vardą suteikdavo visiems olimpiados, pasaulio, Europos čempionatų prizininkams, - prisiminė Lietuvos bokso federacijos sekretorius. "Jonas du kartus iškovojo SSRS pirmenybių sidabrą ir kartą bronzą. Aukso jis negavo, nors varžovams nenusileisdavo, kovos buvo lygios. "Amžinąjį atilsį Danas Pozniakas, Ričardas Tamulis gaudavo apie 300 rublių. Tiek prieš 1968 m. olimpiadą pakėlė stipendiją, siekusią 180 rublių. Jonas negaudavo nieko, - pasakojo A.Arėška. Į olimpiadą Meksikoje lietuvis pateko labai kurioziškai. Prieš žaidynes SSRS bokso rinktinė surengė stovyklą Armėnijos kalnų kurorte Cachkadzore. Armėnijoje keli rusų sunkiasvoriai susimušė su vietiniais ir buvo išmesti iš stovyklos. "Juo trumpam tapo ir mūsiškis D.Pozniakas, vėliau toje pat Meksikoje laimėjęs auksą, - šyptelėjo pašnekovas. Už Kauno miesto draugijos "Žalgiris" lėšas į Armėniją atvykęs "mušamasis maišas" Jonas staiga tapo SSRS rinktinės pirmuoju numeriu. "SSRS rinktinės valdžia nebeturėjo ką daryti - nutarė vežti Joną, nors jis į stovyklą atvyko tik trumpam ir net neturėdamas reikiamo olimpinio kostiumo. Laiko siūti uniformą specialiai lietuviui nebuvo, panosėje - olimpiada. Tad jam davė kažkokio irkluotojo olimpiečio švarką pernelyg ilgomis rankovėmis, - juokėsi A.Arėška. Meksike debiutantas pirmoje kovoje įveikė britą Williamą Wellsą, ketvirtfinalyje pranoko Berndą Andresą iš tuometės Rytų Vokietijos, o pusfinalyje nukovė meksikietį Joaquiną Rochą ir užsitikrino sidabro medalį. "Iki to laiko nė vienas SSRS sunkiasvoris boksininkas nebuvo iškovojęs olimpinio medalio, - pabrėžė A.Arėška. "Sunku kalbėti, sunku prisiminti, - neslėpė skausmo 75 metų daugkartinis Lietuvos bokso čempionas. - Aš buvau tinginys, o jis - ramus, draugiškas ir labai darbštus. Šiauliuose kartu ilgai sportavę ir laurus skynę kolegos tapo bičiuliais. "Kaune jis gyveno Draugystės g., aš - Vytauto pr., bet jau 7 val. ryto jis mane keldavo ir ragindavo treniruotis kaip sadistas, - juokavo A.Grabažis. J.Čepulis - nuostabus, sąžiningas, tylus žmogus, bet jo žodis buvo svarus. "Jis susituokė su mano kaimyne Ilona. Aš gyvenau antrame, ji - pirmame aukšte, - vėl nušvito A.D.Grabažis. Paskutinį kartą bičiulį pašnekovas matė prieš keletą mėnesių, kai Lietuvos sporto muziejuje vyko A.Šociko bokso ekspozicijos pristatymas. Tuomet Arūnas nustebo, kad daug dėmesio buvo skirta ir jiems. Arūnas, Jonas ir keli kolegos sutarė, kad A.D.Grabažio 80 metų jubiliejų švęs jau ne Ignalinoje, o Kaune. Mielagėnuose, Ignalinos rajone, A.D.Grabažis kartu su A.Arėška ketina įsteigti bokso skyrelį - nedidelį muziejų: "Turime daug nuotraukų, o dalimis jos išsibarstys lengviau. J.Čepulis gimė 1938 m. rugpjūčio 11 d. 1948 m. šeima buvo ištremta į Sibirą. Grįžęs į Lietuvą, J.Čepulis boksininko karjerą pradėjo 1957 m. Šiauliuose pas trenerį Vaclovą Peleckį. J.Čepulis net šešerius metus iš eilės tapo Lietuvos čempionu, 1962 m. Skambiausia lietuvio karjeros pergalė - 1968 m. Finale J.Čepulis turėjo pripažinti amerikiečio Georgo Foremano pranašumą. Vėliau tas pats G.Foremanas tapo profesionalų bokso legenda.
Tomas Sayersas: "Mažasis stebuklas" iš Anglijos
1826 m. gegužės 15 d. Anglijos pajūrio kurorte Braitone pasaulį išvydo jauniausias iš penkių Williamo ir Marios Sayersų vaikas. Kai Tomui buvo vos 13 metų, jis persikraustė į Londoną kartu su sesers šeima ir pradėjo dirbti statybose, kaip ir sesers vyras. Apie jo jaunystę žinoma tik tiek, kad jis buvo eilinis mūrininkas, kuris net nepažino laikrodžio. 1848 m. neišsilavinęs anglų vaikis pateko į bokso pasaulį - jis ieškojo būdo užsidirbti pragyvenimui. Tomas Sayersas nebuvo įspūdingo sudėjimo - vos 173 cm ūgio ir 68 kg svorio anglą ringe vadino „Mažuoju stebuklu“. Jis buvo patyręs kovotojas, žavintis savo drąsa ir gebantis labai stipriai smūgiuoti. Greitu laiku Tomas virto šalies įžymybe ir nenugalimu Anglijos čempionu. „Mažojo stebuklo“ karjera prasidėjo 1849 m., kai jis stojo prieš Abe Crouchą ir pelnė pergalę. Sekančios trys kovos taip pat buvo sėkmingos, o 1853 m. Tomas pralaimėjo - pirmą ir paskutinį kartą. 1859 m. anglų mūrininkas priėmė JAV čempiono Johno C. Heenano iššūkį. Jų susitikimas pramintas „amžiaus dvikova“. Amerikietis lenkė anglą ne tik fiziniais duomenimis, jis buvo devyneriais metais jaunesnis. Visgi, šalis taip mylėjo savo mūrininką-čempioną, kad lažybų punktuose statyta už Tomo pergalę santykiu 2:1. Menėse ir aludėse, darbe ir bažnyčioje virė kalbos apie būsimą dvikovą. Tai virto savotiška masine psichoze, panašia į tą, kuri apėmė šalį prieš 1856 m. Mažo Farnboro kaimelio laukai net juodavo nuo susirinkusių žiūrovų. Jų tarpe šmėžavo Charlesas Dickensas ir Williamas Thackeray, pati karalienė Viktorija pageidavo būti informuota apie kovos eigą, juk santykius aiškinosi Anglija ir JAV. Boksininkai negailestingai pliekė vienas kitą, tyško kraujas, lūžo kaulai ir byrėjo dantys, bet nei vienas nenorėjo nusileisti. Kovos pradžioje T.Sayersas susilaužė dešinę ranką, tačiau sveikas kairės rankos kumštis talžė amerikiečio veidą, kol šis tapo neatpažįstamas. Vietos sporto laikraščio reporteris rašė: „paskutinis raundas priminė dviejų laukinių peštynes, verkiant reikėjo daryti pertrauką. J.Heenanas išbėgo iš ringo lyg eiklus elnias, jis buvo beveik apakęs, nors vis dar tvirtai laikėsi ant kojų. Dvikova buvo sustabdyta, teisėjas paskelbė lygiąsias. Boksininkai pasidalijo 400 svarų sterlingų prizinį fondą ir pasipuošė nugalėtojų diržais. T.Sayersas pabėgo nuo policininkų ir nudūmė tiesiai į aludę atsigaivinti šampanu. Po šios dvikovos anglas mūrininkas ringe daugiau nepasirodė. Jis prasigėrė ir 1865 m. Tomo Sayerso šlovė buvo tokia didžiulė, kad laidotuvių procesijoje dalyvavo per dešimt tūkstančių žmonių.
George`as Foremanas Lietuvoje: susitikimas su Jono Čepulio šeima
1990 m. Lietuvoje lankėsi viena ryškiausių pasaulio bokso žvaigždžių amerikietis Goerge`as Foremanas. Su ryškiausiomis bokso legendomis - Muhammadu Ali, Joe Frazieriu, Evanderiu Holyfieldu ir kitais ringe kovojęs G. G. Foremanas į Lietuvą atvyko kartu su JAV televizijos NBC laidos „Geriau vėliau negu niekada“ (Better Late Then Never) filmavimo grupe. Televizijos laidos herojai apsilankė Vilniaus Rotušės aikštėje, Trakų pilyje ir Rumšiškių liaudies buities muziejuje. Būtent čia ir įvyko G. Išgirdus apie laukiamą kelionę į Lietuvą, legendiniam boksininkui mūsų šalį iškart priminė 1968 m. Meksiko olimpinių žaidynių sunkiasvorių finalas, kuriame jis susitiko su Sovietų Sąjungos rinktinei atstovavusiu lietuviu Jonu Čepuliu. Tuomet 19-etis G. Foremanas finale įveikė dešimčia metų vyresnį J. „Prisimenu kiekvieną finalo kovos su J. Čepuliu sekundę. Aš jo labai bijojau, nes iki finalo jis gan lengvai įveikė visus savo varžovus. Atsimenu, kad mojavau kumščiais net nepakeldamas galvos ir tik išgirdęs teisėjo komandą: „stop, stop“, apsidairiau kas vyksta ringe ir pamačiau, kad teisėjas nutraukė kovą ir pergalė buvo mano. Pergalė prieš Joną ir triumfas olimpinėse žaidynėse man tapo tramplinu į profesionalų ringą“, - prisiminimais Rumšiškėse dalijosi G. Būtent čia jo laukė didžioji laidos kūrėjų staigmena. Padedami Lietuvos bokso federacijos vadovų, laidos prodiuseriai surengė G. Foremano susitikimą su J. „Prieš pora metų sužinojau, kad Jonas mirė. Labai gaila, kad mums taip ir nepavyko susitikti, nes tai - boksininkas iš didžiosios raidės ir kova su juo įtakojo tolesnę mano boksininko karjerą. To aš niekada nepamiršiu. Nors jo ir nėra šalia, šiandiena man tapo viena įsimintiniausių dienų mano gyvenime, nes sutikau jo šeimą - žmoną, brolį, dukras ir anūką, kuris seka senelio pėdomis. Esu be galo laimingas, man tai daug reiškia“, - susijaudinęs ašarą braukė G. Susitikime Rumšiškėse J. Čepulio žmona Ilona G. Foremanui rodė vyro nuotraukas ir pasakojo, kaip J. Į susitikimą su lietuvį olimpiados finale įveikusiu amerikiečiu, specialiai iš Anglijos ir Norvegijos atvyko ten gyvenančios J. „Galingas, kaip ir Jonas. Gali atkeršyti už senelį“, - lyg ringe sustoję vienas prieš kitą juokavo G. Foremanas su J. Po triumfo olimpinėse žaidynėse, į profesionalų bokso elitą G. Foremanas įsiveržė 1973 m., kai Jamaikoje, stebint 36 tūkst. žiūrovų, nugalėjo ir pasaulio čempiono diržą atėmė iš M. Ali įveikusio J. 1974 m. Zaire (dabartinė Kongo Demokratinė Respublika) vyko „The Rumble in the Jungle“ pavadinta ir XX a. didžiausiu sporto įvykiu laikyta G. Foremano kova su M. Ali. Legendinę dvikovą stadione stebėjo net 60 tūkst. žiūrovų, o prie televizijų ekranų - šimtai milijonų bokso sirgalių. Tai buvo vienintelė kova per visą ilgametę G. 1976 m. dar kartą įveikęs J. Frazierį, G. Foremanas susigrąžino pasaulio čempiono titulą, tačiau 1977 m. pasitraukė iš profesionalaus bokso ir tapo pastoriumi. Po dešimties metų pertraukos sunkiasvoris 1987 m. 1991 m. vykusioje dvikovoje 42 m. G. Foremanas po 12 raundų kovos taškais pralaimėjo pagal WBC, WBA ir IBF versijas čempiono titulą apgynusiam 28 m. Evanderiui Holyfieldui. Pasaulio čempiono titulą G. Foremanas susigrąžino būdamas net 45 metų ir tapo vyriausiu sunkaus svorio čempionu per visą istoriją. Profesionalų ringe G.
tags: #sunkiasvoris #bokso #cempionas