Šiame straipsnyje apžvelgsime Lietuvos krepšinio istoriją, pradedant pirmaisiais žingsniais ir baigiant dabartiniais pasiekimais. Nors krepšinis Lietuvoje laikomas antrąja religija, panagrinėsime, kaip krepšininkai garsino šalies vardą olimpinėse žaidynėse ir kituose tarptautiniuose turnyruose.
Lietuvos krepšinio istorijos pradžia
Lietuvos krepšinio istorijos pradžia siejama su 1920 m., kai Kaune buvo pradėtas žaisti krepšinis. Pirmieji krepšinio propaguotojai buvo E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė, S. Darius ir K. Dineika. 1922 m. balandžio 23 d. įvyko pirmosios oficialios rungtynės tarp LFLS (Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos) ir Kauno miesto rinktinės krepšininkų, kurias 8:6 laimėjo LFLS. 1922 m. surengti pirmieji moterų, o 1924 m. - vyrų Lietuvos krepšinio čempionatai. 1925 m. įvyko tarptautinės rungtynės - Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė susitiko su Latvijos krepšininkais, o 1938 m. - moterų rinktinė su Estijos krepšininkėmis.
Krepšinio iškilimas prasidėjo 4-ajame dešimtmetyje. 1936 m. Lietuvos kamuolio žaidimo sąjungos krepšinio komitetas buvo priimtas į FIBA. 1937 m. Rygoje Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė su Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviais P. Talzūnu ir F. Kriaučiūnu tapo Europos čempione, ir Lietuva įgijo teisę kitą žemyno čempionatą rengti Kaune. 1938 m. I Europos moterų krepšinio čempionate Romoje sidabro medalius iškovojo Lietuvos moterų rinktinė, treniruojama F. Kriaučiūno. 1939 m. Kaune buvo pastatyta sporto halė - pirmasis Europoje statinys, skirtas krepšinio varžyboms.
Lietuvos krepšininkai olimpinėse žaidynėse
Nors tai puslapis skirtas krepšiniui ir jo istorijai, tačiau vieną kategoriją vis tik skirsiu Lietuvos sportininkų pasirodymams olimpinėse žaidynėse apžvelgti. Čia pasistengsiu neišskirti Lietuvos kaip šalies pasirodymų, o apžvelgti kiekvieno Lietuvos sportininko pasirodymus, net jei jis atstovavo ir ne Lietuvos rinktinei, o tarkime TSRS, ar kitų šalių kaip Amerikos ar Kubos. O būta ir tokių atvejų. Kad būtų paprasčiau ir netektų painiotis lentelėse, ir panašiai, visas olimpiadas, kuriose pasirodė mūsų šalies sportininkai surašysiu iš eilės stengdamasis surasti ir pridėti, ir to sportininko pasirodymų nuotraukų. Na, o gale bus ir viena kita apibendrinanti rezultatus lentelė.
Prieš pradedant pradžiai, vis gi reikėtų trumpai paminėti mūsų šalies sportininkų olimpinio judėjimo pradžią - istoriją. Kada buvo pirmasis kartas ir kodėl iki pat 1992 metų Lietuva negalėjo dalyvauti olimpinėse žaidynėse.
Taip pat skaitykite: Sudėtis ir pasiekimai: TSRS 1986
1940 m. Lietuvą okupavo ir aneksavo Tarybų Sąjunga, todėl po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos sportininkai buvo priversti visose tarptautinėse varžybose dalyvauti Tarybų Sąjungos rinktinės sudėtyje. Pirmą kartą Lietuvos sportininkai TSRS sudėtyje pasirodė 1952 m. Tais pačiais metais pirmieji Lietuvos sportininkai laimi olimpinius medalius.
1990 m. atkūrusi valstybingumą, Lietuva vėl dalyvauja visose vasaros ir žiemos olimpinėse žaidynėse. Visose vasaros olimpinėse žaidynėse, pradedant 1992 m., Lietuvos sportininkai yra laimėję medalius.
Per visą istoriją Lietuvai, kaip nepriklausomai valstybei, vasaros olimpinėse žaidynėse atstovavo 222 sportininkai 18-oje sporto šakų ir 27 sportininkai 6-iose sporto šakose žiemos olimpinėse žaidynėse.
Dar galima paminėti faktą, kad Lietuva kaip nepriklausoma valstybė dalyvavo 9 olimpinėse žaidynėse. 2 kartus prieš karą ir 7 kartus po Nepriklausomybės atgavimo.
1912 m. Stokholmo olimpinės žaidynės
1912 m. Stokholmo olimpinėse vasaros žaidynėse (Švedija) Leonardus Syttin (g. 1892 m. gruodžio 3 d. Vilniuje) - Lietuvos šaulys iš Vilniaus gubernijos, atstovavęs Rusijos imperijos rinktinę.
Taip pat skaitykite: „Žalgirio“ atgarsiai
Nikolaj Voronkov (g. 1883 m. Vilniuje) buvo 400 metrų laisvuoju stiliumi plaukikas. Atstovavo Rusijos imperijos rinktinei. Jo rungtyje finišavo tik 5 plaukikai, o iš viso startavo 10 iš kurių 5 nebaigė, tad teoriškai Nikolajus pasidalino 6-10 vietas.
1924 m. Paryžiaus olimpinės žaidynės
Šiose žaidynėse pirmą kartą istorijoje dalyvavo Lietuvos delegacija. Į žaidynes buvo nusiųsti 15 sportininkų. Dalyvavo dvejose rungtyse. 13 futbolininkų ir 2 dviratininkai. 1924 m. gegužės 25 d. Lietuvos futbolininkai žaidė dvejas rungtynes. Prieš Šveicarijos komandą, bet pralaimėjo rezultatu 9-0 (4-0) ir prieš Egiptą, kuriems pralaimėjo 0:10. Dviratininkai varžėsi 188 km plento lenktynėse, tačiau dėl techninių problemų (sugedo dviračiai) trasos nebaigė. 1943 m. Isakas Anolikas naciams okupavus Lietuvą IX forte buvo sušaudytas.
1928 m. Amsterdamo olimpinės žaidynės
Į Amsterdamo vasaros olimpines žaidynes išvyko dvylikos Lietuvos sportininkų delegacija: 2 boksininkai, 4 dviratininkai, 5 lengvaatlečiai ir 1 sunkiaatletis. Taip pat vienas lietuvių kilmės sportininkas atstovavo kitos šalies rinktinėje. JAV plaukimo rinktinėje startavusi lietuvių kilmės septyniolikmetė Albina Osipavičiūtė laimėjo du aukso medalius.
1928 m. Sankt Morico olimpinės žaidynės
Šveicarijoje, Sankt Morice, vykusiose II žiemos olimpinėse žaidynėse pirmąkart turėjome savo šalies atstovą - įvairių sporto šakų populiarintoją ir pradininką Lietuvoje Kęstutį Bulotą, dalyvavusį keturiose greitojo čiuožimo varžybų rungtyse.
1936 m. Berlyno olimpinės žaidynės
Lietuvos sportininkai nedalyvavo Berlyno olimpinėse žaidynėse. Bet JAV krepšinio rinktinės gretose olimpiniu čempionu tapo Pranas Lubinas (Frank Lubin), vėliau atstovavęs Lietuvos nacionalinei komandai ir su ja iškovojęs 1939 m. Europos čempiono titulą.
Taip pat skaitykite: Lietuvos sambo imtynių istorija
1948 m. Sankt Morico olimpinės žaidynės
Šiose žaidynėse JAV bobslėjaus rinktinei atstovavo lietuvių išeivijos atstovas Edas (Ed) Rimkus. Jis su keturviečiu ekipažu laimėjo aukso medalius.
1952 m. Helsinkio olimpinės žaidynės
Lietuvos sportininkai po 24 metų pertraukos sugrįžo į olimpines žaidynes, tačiau vilkėjo ne tuo metu okupuotos savo šalies, o SSRS rinktinės aprangą. Iš penkių Helsinkyje startavusių lietuvių trys namo grįžo su medaliais - olimpiniais vicečempionais tapo krepšininkai Stepas Butautas, Kazimieras Petkevičius ir Justinas Lagunavičius. SSRS krepšinio rinktinės sudėtyje buvo ir Stanislovas Stonkus, bet jis Helsinkyje nerungtyniavo.
1956 m. Melburno olimpinės žaidynės
Net penki iš septynių Melburne kovojusių Lietuvos sportininkų iškovojo medalius. Olimpinį sidabrą antrose žaidynėse iš eilės laimėjo Kazimieras Petkevičius, olimpiniais vicečempionais su SSRS krepšinio rinktine taip pat tapo Stanislovas Stonkus ir Algirdas Lauritėnas. Sidabro medalį iškovojo ir ėjikas Antanas Mikėnas. Bronzos apdovanojimą pelnė boksininkas Romualdas Murauskas.
1960 m. Romos olimpinės žaidynės
Iš Lietuvos į Romą nuvyko keturi sportininkai ir parsivežė tris medalius, o iki ketvirtojo trūko labai nedaug. Olimpinį sidabrą iškovojo pavienę dvivietę su vairininku irklavę Zigmas Jukna ir Antanas Bagdonavičius. Bronzos medalį laimėjo ieties metikė Birutė Zalagaitytė-Kalėdienė.
1964 m. Tokijo olimpinės žaidynės
Tokijo olimpinėse žaidynėse dalyvavo net 16 Lietuvos sportininkų. Būtent boksininkas Ričardas Tamulis iškovojo vienintelį lietuvių medalį Tokijo žaidynėse.
1968 m. Meksiko olimpinės žaidynės
Šių žaidynių reziumė: į tolimąją Meksiką nuvyko 10 sportininkų iš Lietuvos, jie pelnė 9 medalius ir pagaliau parvežė auksą. Pirmuoju olimpiniu čempionu tapo boksininkas Danas Pozniakas. Taip pat auksą pelnė tinklininkas Vasilijus Matuševas, vicečempionu tapo penkiakovininkas Stasys Šaparnis ir boksininkas Jonas Čepulis, bronzą išplėšė į aštuonvietę susodinti keturi lietuviai - be 1960 m. vicečempionų Z.Juknos ir A.Badgonavičiaus, toje pačioje valtyje sėdėjo Vytautas Briedis ir Juozapas Jagelavičius. Bronzą parsivežė ir krepšininkas Modestas Paulauskas.
1972 m. Miuncheno olimpinės žaidynės
Aštuoni Miunchene kovoję lietuviai parvežė tris apdovanojimus.
1976 m. Monrealio olimpinės žaidynės
Į Kanadą vykusioje SSRS sportininkų delegacijoje buvo aštuoni lietuviai, kurie sugebėjo parvežti septynis medalius. Pirmuosius iš dviejų olimpinių aukso medalių pelnė dvi komandinio sporto mūsų šalies atstovės: krepšininkė Angelė Rupšienė ir rankininkė Aldona Česaitytė-Nenėnienė.
1980 m. Maskvos olimpinės žaidynės
Į Maskvoje…
Lietuvos krepšinio lygos čempionai atkūrus nepriklausomybę
1990 metų kovo 11 dieną atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, mūsų šalies sportininkai beveik iškart atsisakė dalyvauti SSRS pirmenybėse. Krepšinio sezonas tuo metu buvo besibaigiąs, todėl Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Statyba“ kuriam laikui liko be oficialių varžybų, tačiau jau 1990 metų rudenį abu garsiausi klubai prisidėjo prie Lietuvos pirmenybėse kovojusių komandų.
1990-1991 m. sezonas
1990-1991 metų Lietuvos čempionate žaidė 16 komandų, tarp kurių buvo net septynios Kauno ir keturios Vilniaus ekipos. Su dviejų didžiausių miestų krepšininkais varžėsi Panevėžio, Klaipėdos, Šiaulių, Šilutės ir Viečiūnų klubai.
Turnyras vyko trimis etapais, o antrajame etape iškovoti taškai buvo įskaityti ir paskutiniajame etape, kuriame žaidė tik keturios stipriausios šalies komandos „Žalgiris“, „Statyba“, Panevėžio „Lietkabelis“ ir Kauno „Drobė“.
Čempionato pabaigoje šis ketvertas tarpusavyje sužaidė tris ratus, kurie paeiliui vyko visuose trijuose miestuose Panevėžyje, Kaune ir Vilniuje, bet Lietuvos čempionai paaiškėjo dar prieš paskutinį ratą.
Pirmojo atkūrus Nepriklausomybę surengto Lietuvos čempionato aukso medalius be didelio vargo iškovojo Raimundo Sargūno treniruojamas „Žalgiris“, kuriame žaidė Algirdas Brazys, Arūnas Visockas, Gintaras Einikis, Darius Lukminas, Darius Dimavičius, Gvidonas Markevičius, Tauras Stumbrys, Gintautas Šivickas, Erikas Bublys, Aurimas Palšis. Žalgiriečiai pasiekė 22 pergales ir per visą sezoną patyrė vos vieną nesėkmę. Finalo etapo antrajame rate Kauno sporto halėje „Žalgirį“, kuris tuo metu jau buvo užsitikrinęs čempiono vardą, gana nelauktai 94:93 nugalėjo Eduardo Kairio treniruojami „Statybos“ krepšininkai.
„Statyba“ iškovojo 16 pergalių ir užėmė antrąją vietą, o bronzos medalių likimas sprendėsi paskutinėse runtgtynėse, kuriose „Lietkabelis“ įveikė „Drobę“ 81:73. „Lietkabelis“ iškovojo 12 pergalių, „Drobė“ - 11.
Daugelis geriausių Lietuvos krepšininkų tuo metu jau buvo išsivažinėję į užsienio klubus. Tiesa, „Žalgiryje“ ir „Statyboje“ dar buvo likę žaidėjų, kurie šioms komandoms atstovavo SSRS pirmenybėse, tačiau Lietuvos čempionato lygos nebuvo aukštas, trūko informacijos apie rungtynes, todėl sirgalių susidomėjimas buvo nedidelis.
1991-1992 m. sezonas
Kad padidintų intrigą, Lietuvos krepšinio federacija prieš 1991-1992 metų čempionatą pakeitė varžybų sistemą. Pirmajame etape 16 komandų žaidė dviejose grupėse, o antrajame etape vyko atkrintamosiose varžybos. Tiesa, ne tokios kaip dabar - komandos visuose atkrintamųjų varžybų etapuose žaidė po dvejas rungtynes, o nugalėtojai paaiškėdavo susumavus įmestus taškus.
1991-1992 metų Lietuvos čempionate „Žalgirio“ pranašumas jau nebuvo toks didelis. Pirmajame etape čempionai laimėjo tik 12 iš 14 rungtynių. Pagrindinius turnyro favoritus įveikė „Drobė“ ir, labai netikėtai, „Žalgirio“ antroji komanda, kurioje tuo metu žaidė Žydrūnas Ilgauskas, Tomas Pačėsas, Virginijus Praškevičius.
Dvi nesėkmės nesutrukdė „Žalgiriui“ tapti A grupės nugalėtoju, o B grupėje pirmąją vietą užėmė irgi 12 iš 14 rungtynių laimėjusi „Statyba“. Šios dvi komandos geriausiai žaidė ir per atkrintamąsias varžybas, kuriose iki pat finalo nepatyrė nė vieno pralaimėjimo. O finale sąlygas aiškiai diktavo Kauno krepšininkai. „Žalgiris“ iš pradžių sutriuškino varžovus Vilniuje 97:74, o paskui nugalėjo ir Kauno sporto halėje 89:76.
Per atsakomąsias rungtynes Modesto Paulausko treniruojamam „Žalgiriui“ nesutrukdė net tai, kad jau pirmojo kėlinio pabaigoje iš aikštės buvo išvytas teisėjus išplūdęs G.Einikis. Už du plušėjo kitas kauniečių lyderis D.Lukminas, kuris pelnė net 38 taškus.
Daug atkakliau vyko mačas dėl trečiosios vietos. Jame Kauno „Atletas“ du kartus vienodu 3 taškų skirtumu nugalėjo „Lietkabelį“ 86:83 (svečiuose) ir 72:69 (namie).
1992-1993 m. sezonas
1992-1993 metų sezone, paskutiniajame prieš Lietuvos krepšinio lygos įkūrimą, šalies čempionate turėjo dalyvauti 16 komandų: aštuonios - iš Kauno, dvi - iš Vilniaus, po vieną - iš Panevėžio, Klaipėdos, Šiaulių, Šilutės, Plungės ir Viečiūnų. Vis dėlto prieš pat turnyrą sąrašas sutrumpėjo, nes rungtyniauti atsisakė Kauno „Lituanica“.
Kadangi Lietuvai grįžus į FIBA stipriausi mūsų šalies klubai gavo teisę dalyvauti Europos turnyruose, o dvi Kauno komandos „Žalgiris“ ir „Atletas“ varžėsi pirmą kartą surengtame „Profbasket“ turnyre (jame kovojo buvusių sovietinių respublikų komandos), Lietuvos krepšinio federacija sugalvojo sudėtingą daugiapakopę varžybų sistemą, sudarytą net iš keturių etapų. Šia sistema buvo siekiama, kad stipriausi klubai mažiau žaistų nacionaliniame čempionate ir galėtų skirti daugiau dėmesio tarptautinėms rungtynėms.
Dėl šios sistemos nukentėjo „Statyba“ ir „Drobė“, kurios nežaidė tarptautiniuose turnyruose, o Lietuvos čempionate po pirmojo etapo iškart pateko į trečiąjį etapą ir beveik visą žiemą liko be oficialių rungtynių.
Čempionato rengėjai vėl panaikino atkrintamąsias varžybas, o dėl medalių keturios stipriausios komandos - „Žalgiris“, „Atletas“, „Statyba“ ir „Drobė“ - kovojo finalo grupėje, kurioje žaidė du ratus.
Lemiamoje turnyro dalyje, kaip ir visą čempionatą, varžovai atsidūrė „Žalgirio“ šešėlyje. Henriko Giedraičio treniruojama Kauno komanda finalo grupėje laimėjo visas 6 rungtynes ir užtikrintai iškovojo aukso medalius. Čempionų gretose ypač ryškiai spindėjo G.Einikis, kuris paskutiniame turnyro etape pelnydavo 29,3 taško. Varžovams sunkiai išsprendžiamas galvosūkis buvo ir D.Lukmino, A.Visocko, Vaido Jurgilo žaidimas.
Kova dėl kitų medalių komplektų buvo daug atkaklesnė. Galiausiai šalia „Žalgirio“ ant garbės pakylos įsitaisė dvi kitos Kauno komandos „Atletas“ (3 pergalės) ir „Drobė“ (2 pergalės). Ketvirtojoje vietoje liko „Statyba“ (1 pergalė).
Paskutinį čempionato savaitgalį Vilniaus komanda lygiai kovojo ir su „Atletu“, ir su „Drobe“, tačiau svarbiausiomis akimirkomis tvirtesni buvo Kauno krepšininkų nervai.
Per „Statybos“ dvikovą su „Atletu“ rezultatas paskutinės minutės pradžioje buvo lygus 73:73, bet pabaigoje taškus pelnė tik Darius Sirtautas ir Aidas Buzelis, išplėšę „Atletui“ pergalę 78:73.
Dar apmaudžiau lemiamame mūšyje dėl trečiosios vietos „Statyba“ nusileido „Drobei“. Vilniaus krepšininkai per pratęsimą pirmavo 72:67, bet pralaimėjo 73:75. „Drobės“ gelbėtojais tapo rezultatą išlyginęs Singaras Tribė ir bronzinius baudos metimus pataikęs Dainius Gulbinas.
1992-1993 metų sezonas buvo pažymėtinas tuo, kad smarkiai pasitempė nedidelių miestų komandos. Penktąją vietą galutinėje lentelėje užėmė Plungės „Olimpas“, šeštąją - „Šilutė“. Tuo tarpu 1991 metais bronzos medalius iškovojęs „Lietkabelis“ buvo nustumtas į septintąją vietą. Aštuntąją vietą užėmė Klaipėdos „Neptūnas“.
Trys pirmieji čempionatai, surengti atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, atliko savo pagrindinę funkciją - išsiaiškinti stipriausias šalies komandas. Tačiau varžybas rengusi Lietuvos krepšinio federacija vieną pagrindinių savo pareigų vykdė atmestinai.
Čempionato rengėjams buvo priekaištaujama dėl painios ir nuolat keičiamos varžybų sistemos, prastos informacijos sklaidos, nesugebėjimo sudominti sirgalius. Krepšinis beveik nepatekdavo į televizijos ekranus, o visuomenės dėmesio stokoję klubai nebuvo patrauklūs galimiems rėmėjams.
Ypač daug nusiskundimų buvo 1992-1993 metų sezone, per kurį nė vienerios rungtynės nebuvo surengtos nei Kauno sporto halėje, nei Vilniaus sporto rūmuose. Vienintelis šviesos spindulėlis buvo krepšinio augimas nedideliuose miestuose Plungėje ir Šilutėje, kur, ypač atvykus stipriausiems Kauno ir Vilniaus klubams, nedidelės tribūnos lūždavo nuo žiūrovų.