Virgilijus Alekna - vardas, kuris neatsiejamas nuo Lietuvos sporto aukso amžiaus. Dvi olimpinės pergalės, pasaulio čempiono titulai ir įspūdingi rekordai padarė jį ne tik vienu geriausių disko metikų per visą šios rungties istoriją, bet ir tautos simboliu. Nors jo pasiekimai kalba patys už save, Virgilijaus Aleknos fenomenas slypi giliau - tai ne tik sportinė sėkmė, bet ir žmogaus tvirtumo bei profesinio tobulumo pavyzdys. Šiame straipsnyje panagrinėsime įspūdingą Virgilijaus Aleknos karjerą, jo pasiekimus, asmenybę ir įtaką Lietuvos sportui.
Ankstyvasis gyvenimas ir kelias į sportą
Virgilijus Alekna gimė 1972 metų vasarą Terpeikių kaime, Kupiškio rajone. Nuo vaikystės jis buvo stiprus, darbštus ir atkaklus, o fizinis darbas kaime padėjo išugdyti natūralią jėgą, kuri vėliau tapo pagrindu jo sportinei karjerai. Jo pirmieji treneriai greitai pastebėjo, kad Alekna turi retą derinį - jėgą, lankstumą ir koordinaciją. Šios savybės disko metime yra itin svarbios, nes sėkmingam metimui reikia ne tik jėgos, bet ir technikos bei ritmo. Jo karjera pradėjo kilti devintojo dešimtmečio pabaigoje. Į Lietuvos rinktinę Alekna pateko po nepriklausomybės atkūrimo, kai šalis vėl galėjo savarankiškai dalyvauti tarptautinėse varžybose.
Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijoje ypatingas dėmesys skiriamas kūno kultūrai ir sportui. Per devynis ugdymo įstaigos gyvavimo dešimtmečius gausybė sportininkų garsino gimnazijos vardą įvairiose varžybose mieste, respublikoje, už šalies ribų. Nuo 2004 metų kas dveji metai gimnazijoje rengiamos olimpinės žaidynės ir propaguojamas olimpinis judėjimas laikantis pagrindinių olimpizmo principų - kiekvienas narys turi galimybę sportuoti nepatirdamas jokios diskriminacijos, jausdamas olimpinę dvasią, supratimą apie draugystę, solidarumą bei kilnų elgesį.
Olimpinis triumfas Sidnėjuje
2000 metų Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse Virgilijus Alekna pasiekė tai, apie ką svajoja kiekvienas sportininkas - tapo olimpiniu čempionu. Jo metimas siekė 69,30 m, o tai garantavo užtikrintą pergalę prieš pagrindinius konkurentus iš Vokietijos ir Estijos. Tą akimirką Alekna įtvirtino savo, kaip pasaulinio lygio atleto, statusą. Jo metimo technika buvo nepriekaištinga - stabilus sukimasis, elegantiškas disko paleidimas ir ideali trajektorija.
Rugsėjo 25 dieną sukanka lygiai 20 metų nuo Virgilijaus Aleknos auksinio triumfo Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse. O vos mėnesį prieš pasiekiant šią pergalę lengvaatlečio šeimą aplankė dar vienas didelis džiaugsmas - gimė sūnus Martynas, kuris dabar taip pat mėto diską.
Taip pat skaitykite: Jaunųjų talentų ugdymas
Legendinis disko metikas, triumfą pakarojęs ir 2004 m. Atėnuose, dabar neslepia: „Sūnaus gimimas buvo malonus, lauktas ir džiaugsmingas įvykis. Šeimoje tokie pokyčiai ypač motyvuoja. Tapau atsakingas ne tik už savo pasirodymą olimpinėse žaidynėse, bet ir grįžus iš jų - rūpintis savo jaunąja atžala, kol ji išskleis sparnus. Tik tie visi džiaugsmai šiek tiek pynėsi su kitais, ne tokiais maloniais. Likus maždaug vienai savaitei iki sūnaus gimimo, o iki olimpinių žaidynių - kiek daugiau nei mėnesiui, per treniruotę Vingio stadione gavau rimtą traumą - patempiau kryžminius raiščius“.
- Ar trauma smarkiai sujaukė pasirengimą jūsų antrosioms olimpinėms žaidynėms? - LTOK.lt paklausė V. Aleknos.
- Be abejo, sujaukė, buvo daug nerimo. Tai įvyko po Lietuvos čempionato, kai pasiekiau Lietuvos rekordą (73 m 88 cm) ir labai priartėjau prie vokiečiui Jurgenui Schultui priklausiusio pasaulio rekordo (74 m 08 cm). Po kelių dienų dar dalyvavau varžybose Ciūriche ir pasiekiau įspūdingą metimų seriją - keturis kartus diską sviedžiau už 70 m ribos. Nežinau, ar per vienerias varžybas kam nors yra pavykę tai padaryti. Grįžęs į namus ir atsisakęs kvietimo dalyvauti dar vienose varžybose, kurios vyko po dviejų dienų šalia Ciūricho, tą pačią dieną Vingio parko stadione, atlikdamas daugiašuolius, kryptelėjau koją ir patyriau rimtą traumą. O pasirodo per tas varžybas, į kurias mane organizatoriai taip kvietė, buvo ypač geros sąlygos ir galbūt būčiau galėjęs pasikėsinti į pasaulio rekordą. Trauma ne juokais privertė pasijaudinti, rūpesčiai buvo didžiuliai. Mano sezono rezultatai rodė, kad galiu tikėtis aukštos vietos Sidnėjuje, buvau laikomas vienu favoritų nugalėti. Ta trauma nebuvo viešinama, apie ją žinojo tik keletas žmonių: mano kineziterapeutas Zigmantas Živatkauskas, vienas kitas gydytojas, Lietuvos lengvosios atletikos federacijos vadovai. Kai gimė sūnus, tuo metu buvau Briuselyje ir rengiausi priešpaskutinėms savo varžyboms iki olimpinių žaidynių. Nors buvau ir traumuotas, bet šiek tiek pakylėtas - sūnaus gimimo dieną diską nusviedžiau 68 metrus. Tokia buvo likimo ironija, tačiau viskas baigėsi sėkmingai.
- Išlydėdama į Sidnėjų, žmona Kristina, praeityje aukšto meistriškumo šuolininkė į tolį, Lietuvos rinktinės narė paprašė sūnui parvežti medalį. Tą prašymą išpildėte su kaupu: būtent tą rugsėjo 25 dieną, pirmadienį, kai Martynui sukako vienas mėnuo, jūsų sviestas diskas olimpiniame Sidnėjaus stadione nubrėžė auksinę trajektoriją. Džiaugsmas buvo begalinis?
- Visi buvo pripratę prie mano pergalių, nes 2000-ieji man buvo įspūdingi, viską laimėjau ir tik prieš išvykstant į olimpines žaidynes, berods, Berlyne pralaimėjau vokiečiui Larsui Riedeliui. Visi tikėjosi, kad būsiu stiprus ir Sidnėjuje. Gerai, kad apie mano traumą nieko nežinojo varžovai, kurie būtų pradėję tikėti, jog per olimpines žaidynes nebūsiu pajėgus ir jiems atsiras galimybė mane nugalėti. Tapus čempionu džiaugsmas buvo begalinis. Tą vakarą varžybas stebėjo pilnutėlis, 113 tūkst. žiūrovų talpinantis, stadionas buvo pagerintas jo lankomumo rekordas, užpildytos netgi stovimos vietos. Tiek žiūrovų stadionas nesutraukė netgi per iškilmingą žaidynių atidarymą. Mat tuo pat metu, kai vyko mūsų finalas, 400 m barjerinio bėgimo distancijos finale bėgo ir tapo olimpine čempione Cathy Freeman, dėl kurios australai kraustosi iš proto. Atlaikius varžovų sveikinimus, su trispalve rankose pasileidau stadiono taku - iš pradžių bėgau, o po to ėjau, nes, pasirodo, 400 m nuotolis nėra jau toks trumpas. Australai - dideli lengvosios atletikos gerbėjai, jiems olimpinės žaidynės buvo didžiulis įvykis ir jie tuo didžiavosi. Jau per perengiamąsias varžybas stadione visos vietos būdavo užpildytos.
Taip pat skaitykite: Viskas apie Tokijo olimpines žaidynes
- Kodėl likus pusmečiui iki olimpinių žaidynių nusprendėte atsisveikinti su savo treneriu Rimantu Kalibatu ir likote sportuoti savo komandoje turėdamas tik kineziterapeutą Zigmantą Živatkauską?
- Tas laikmetis tikrai nėra malonus. Dabar, kai treneris jau šviesaus atminimo, jį galiu paminėti tik pačiu geriausiu žodžiu. Tą sprendimą buvo sunku priimti. Tikrai esu dėkingas treneriui už darbą su manimi, įdėtą triūsą. Tačiau atėjo laikas, kada pradėjo skirtis mūsų nuomonės, atsirado įvairių nesutarimų, kildavo barnių. Reikėjo priimti sprendimą tam, kad galėčiau save realizuoti, nes jaučiau kad galiu, o palaikymo iš trenerio, kad ir kaip jį begerbčiau, ne visada sulaukdavau. Ne visada jis pritardavo ir mano pasiūlymams. Tada mūsų keliai ir išsiskyrė. Sunkus buvo tas sprendimas, bet abu sutarėme, kad skiriamės ir einame skirtingais keliais. Pergalė ir nesėkmė būna viena kitos šalia. Kai nugali, tai pergalė būna visų, o kai patiri nesėkmę - ja daliniesi su treneriu, dar kuo nors. Kai būni vienas atsakingas už savo poelgį, rezultatus, - visai kas kita ir tavo bet koks suklupimas yra vertinamas visai kitaip. Mane tai motyvavo. Nors ir patekau į šiokią tokią nežinią, tačiau istorija parodė, kad man sekasi: po mūsų išsiskyrimo rezultatai ženkliai pagerėjo, pakilau į tokias aukštumas, apie kurias galėjau tik svajoti. Tai dar labiau sutvirtino, kad mano pasirinkimas buvo teisingas.
- Turėjote puikų pasirengimą olimpinėms žaidynėms: 1999-aisiais vieną mėnesį treniravotės Naujojoje Zelandijoje, vieną - Australijoje, kur buvote pirmą kartą. Ar turėjote galimybę susipažinti ir su olimpiniu stadionu, gal netgi pasitreniruoti, ir kokį įspūdį tada jis paliko?
- Ta kelionė buvo įspūdinga, bet nelengva. Vieną mėnesį išbūti Naujojoje Zelandijoje, o po to tiek pat - Australijoje, toli nuo Lietuvos - buvo tikrai nelengva. Susipažinti su aplinka buvo neįkainojama patirtis. Tada kaip sportininkas turėjau galimybę įžengti į Sidnėjaus olimpinį stadioną ir pamatyti, kaip jis atrodo. Nieko panašaus iki tol nebuvau matęs. Panašių statinių, talpinančių 113 tūkst. žiūrovų, pasaulyje ne tiek jau daug, Sidnėjaus stadionas - vienas tų. Apžiūrėjome ir olimpinį kaimelį, kuris tada buvo baigiamas statyti. Kai po metų atvykome į olimpines žaidynes, jaučiausi taip, kad čia jau esu buvęs ir žinojau, kas kur yra. Tai man buvo didelis impulsas svariai pasirodyti žaidynėse.
- 2000-ieji - vieni įspūdingiausių jūsų karjeroje: visą sezonas buvo pergalingas, laimėjote 15 varžybų iš eilės ir pralaimėjote vos vieną kartą olimpiniam ir penkiskart pasaulio čempionui Larsui Riedeliui. Birželio mėnesį Tartu diską nusviedėte 70 m 39 cm ir po 12 metų pagerinote Romui Ubartui priklausiusį Lietuvos rekordą, o rugpjūčio 3 d. Kaune vėl pasiekėte Lietuvos rekordą ir tik 20 cm pritrūkote iki pasaulio rekordo, kurį dar 1986-aisiais pasiekė Jurgenas Schultas. Kai taip gerai klostėsi sezonas, visi aplinkiniai prisibijojo, jog savo metimus „išmėtysite“ iki žaidynių. Pačiam tokios baimės nebuvo?
Taip pat skaitykite: Lietuvos olimpinių baseinų atlyginimų kontekstas
- Kai esi pasirengęs ir dalyvauji savo antrosiose olimpinėse žaidynėse - krikštą gavau 1996 metais Atlantoje, kur buvau penktas - tokios baimės nebuvo. 2000-aisiais labai prastų rezultatų nepasiekiau, visi - už 65 metrų ribos ir toliau. Pavyko įgyti gerą sportinę formą, tik šiek ramybės nedavė trauma. Labai gerai, kad mes nusprendėme į Australiją vykti likus vienam mėnesiui iki mano starto olimpiniame stadione. Jeigu ne trauma, Sidnėjuje galėjo kristi ir olimpinis rekordas, iki kurio pritrūkau 10 cm. Jis priklausė Larsui Riedeliui, Atlantos olimpinėse žaidynėse numetusiam 69 m 40 cm. Visgi olimpinį rekordą man pavyko pagerinti Atėnuose (69 m 89 cm, - aut. past.) ir jis nėra pagerintas iki šiol.
- Per disko metimo varžybas smarkiai atšalo. Ar buvote pasirengęs tokioms oro permainoms ir kaip į tai reagavote?
- Didelės nuostabos nebuvo. Pas mus jau buvo prasidėjęs ruduo, o Australijoje - pavasaris. Buvome gerai išstudijavę, ko galima tikėtis. Nebuvo visai įprasta, kai oro temperatūra naktimis nukrisdavo iki minuso. Atsidaręs langą, naktį miegodamas peršalo Zigmantas Živatkauskas. Per varžybas buvo 17-18 laipsnių temperatūra. Iš Lietuvos buvau atsivežęs šiltų drabužių, per varžybas daug judėjau, mankštinausi. Norėjau numesti dviem metrais toliau už varžovus, bet nepavyko. Prizininkais tapę L. Riedelis pasiekė 68 m 50, o Frantzas Krugeris iš Pietų Afrikos - 68 m 19 cm.
- Olimpinis stadionas jau per parengiamąsias varžybas buvo pilnutėlis. Kaip dabar prisimenate kovas, ar jos dar ir šiandien jūsų akyse?
- Puikiai prisimenu visus savo metimus ir tą jausmą, atlikus kiekvieną bandymą. Sidnėjų atsiminsiu visą savo gyvenimą. Olimpiniu čempionu nebuvo lengva tapti, bet šiandien atrodo, kad taip ir turėjo būti. Nesėkmingas buvo pirmasis bandymas (58 m 55 cm). Mečiau labai atsargiai, norėdamas užsitikrinti vietą finale. Tačiau bandymas buvo itin nevykęs, net neįveikiau 60 m ribos. Antruoju bandymu diską numečiau 67 m 54 cm ir pakilau į antrą vietą, pasijutau drąsiau. Trečiuoju mėginimu pasiekiau 68 cm 73 cm ir tapau lyderiu. Ketvirtuoju bandymu šio rezultato nepagerinau. Kai rengiausi penktajam mėginimui, buvo duotas startas moterų finaliniam 400 m barjeriniam bėgimui. Atsistoję žiūrovai stadione sukėlė didžiulę audrą. Tačiau aš buvau ramus ir atlikau auksinį 69 m 30 cm disko metimą. Atlikti šešto bandymo į sektorių įžengiau jau būdamas olimpiniu čempionu. Ta euforija, apie kurią visą laiką svajojau, buvo įgyvendinta.
- Dar būdamas Lietuvoje teigėte, kad olimpiniu čempionu taps tas, kuris diską nusvies daugiau nei 70 metrų…
- Tačiau tą tikriausiai pasakiau vasarą, kada neturėjau problemų su koja. Tikėjausi, kad 70 m riba man nėra neįveikiama, bet kai atsirado kojos problemų, tiek nenumečiau. Po olimpinių žaidynių plyšo meniskas, iš Sidnėjaus grįžau anksčiau ir spalio pirmosiomis dienomis Helsinkyje man buvo padaryta operacija. Kai Lietuvos olimpinė rinktinė grįžinėjo iš olimpinių žaidynių, aš vaikščiojau su ramentais. Tris mėnesius praleidau reabilitacijoje, o vieną ar du mėnesius buvau priverstas eiti su ramentais.
- Disko metikai paprastai įrankį stengiasi nusviesti kuo toliau pačiais pirmaisiais bandymais, tačiau jums pergalę nulėmė penktasis metimas, vadinasi, jėgų dar turėjote daug?
- Taktika - toks dalykas, kokią pasirenki. Kai pirmu bandymu pasieki gerą rezultatą, varžovams tai palieka įspūdį, atlikdami bandymus jie nervinasi, būna sunkiau susikaupti ir pasiekti panašų rezultatą. Kada esi stiprus, gali planuoti taktiką, kada būtent pasiekti geriausią rezultatą. Kada pasitikėjau savo jėgomis, pergalingus metimus stengdavausi atlikti pirmaisiais bandymais. Tolimas pirmasis metimas - didžiulė psichologinė našta varžovams. Per Atėnų olimpines žaidynes būtent pirmu bandymu pagerinau olimpinį rekordą ir mačiau kaip nervinosi mano varžovai, kurie galbūt siekė laimėti medalius. Tačiau sportininkai turi šešis bandymus ir kiekvienas jų gali būti pergalingas.
- Kokie buvo jūsų santykiai su pagrindiniais varžovais? Su kuo artimiau bendravote, ar dabar su jais palaikote ryšius?
- Tokių ryšių kaip ir nebeliko, nors visus savo varžovus ir puikiai prisimenu. Metai bėga, aš šiek tiek jau nutolau nuo disko metimo. Jeigu kurį savo varžovą ir tenka susitikti, tai natūraliai tie santykiai yra išblėsę. Aktyvaus sportavimo metais ypač glaudžius ryšius palaikiau su estu Aleksandru Tammertu, su juo kartu treniruodavomės, ypač nuo 2000 metų. Turėjome daug bendrų įvairių treniruočių, buvome kaip ir pratybų partneriai, vienas kitą palaikydavome. Mums pavykdavo gerai sutarti ir ta draugystė ypač pravertė tada, kai pradėjau vienas treniruotis ir jaučiau esto petį.
- Ar olimpiniams čempionams dovanojamas diskas, kuriuo pasiekiama pergalė?
- Ne. Net negalėčiau pasakyti, kokį įrankį mėčiau Sidnėjuje, galbūt baltą, kurį mėtydavau per treniruotes. Per olimpines žaidynes paprastai būna daug įvairių gamintojų diskų. Sidnėjuje jų buvo nemažiau 20. Jie visi būna sunumeruoti, kiekvienas bandymas žymimas, kuriuo disku atlikai metimą. Kur vėliau juos deda - nežinau. Romo Ubarto, kaip pirmojo nepriklausomos Lietuvos olimpinio čempiono, diskas, berods, yra Lozanos olimpiniame muziejuje.
- Lietuva jus sutiko kaip didvyrį, o olimpiniams čempionams Vyriausybė skyrė po 400 tūkst. litų. Kur juos investavote?
- Į šeimos gerbūvį.
- Turite du olimpinius aukso medalius, galbūt pirmasis, pelnytas Australijoje, yra saldesnis?
- Pirmasis ir lieka pirmuoju, jis labiausiai įsimintinas ir mano atmintyje palikęs gilesnius pėdsakus. Antrasis auksas 2004 metais Atėnuose buvo pelnytas žymiai sunkiau, olimpiniu čempionu tapau ne iš karto. Aukso medalis man buvo įteiktas tik praėjus dienai, kai už draudžiamo preparato vartojimą buvo diskvalifikuotas vengras Robertas Fazekasas.
- Ar turite įprotį paminėti savo pergales? Galbūt 20-mečio proga ir Sidnėjaus auksui turite kokių minčių?
- Savo pergalių niekada nepaminiu, nė vieno apdovanojimo, menančio pergales, namie neturiu. Viskas yra Kaune, Lietuvos sporto muziejuje.
Antrasis olimpinis auksas Atėnuose
Po Sidnėjaus triumfo Alekna nesustojo. Jis toliau dominavo tarptautinėse varžybose, laimėdamas pasaulio ir Europos čempionatus. Tačiau didžiausias iššūkis laukė 2004 metais - Atėnų olimpinėse žaidynėse, kur jam teko apginti čempiono titulą. Jo geriausias metimas - 69,89 m - nepaliko jokių abejonių dėl pergalės. Tai buvo antrasis olimpinis aukso medalis iš eilės, pasiekimas, kurį pavyksta pasiekti vos keliems sportininkams istorijoje. Po šios pergalės Alekna tapo ne tik sporto legenda, bet ir moraliniu autoritetu Lietuvoje.
Kiti svarbūs pasiekimai
Be olimpinių pergalių, Virgilijus Alekna yra iškovojęs du pasaulio čempiono titulus (2003 ir 2005 metais) bei du Europos čempionato aukso medalius (2006 ir 2012 metais). Alekna taip pat užfiksavo vieną geriausių visų laikų rezultatų - 73,88 m metimą, kuris iki šiol išlieka tarp ilgiausių istorijoje. Šis pasiekimas liudija ne tik jo fizinę jėgą, bet ir meistrišką techniką bei ištvermę.
Virgilijus Alekna yra laimėjęs du aukso medalius - 2000 m. Sidnėjuje ir 2004 m. Atėnuose - bei bronzos medalį 2008 m.
Darbo etika ir požiūris į sportą
Virgilijus Alekna visada pabrėždavo, kad sėkmės paslaptis slypi ne talentuose, o kasdieniniame darbe. Jis treniruodavosi du kartus per dieną, griežtai laikydamasis režimo, stebėdamas mitybą ir poilsį. Disko metimas Aleknai nebuvo tik fizinė veikla - tai buvo menas. Jis išsamiai analizavo savo metimus, filmavo treniruotes, vertino technikos detales. Pasak jo, „geras metimas - tai ne jėga, o koordinacija ir balansas“.
Gyvenimas po profesionalaus sporto
Po pasitraukimo iš profesionalaus sporto Virgilijus Alekna nepasitraukė iš viešojo gyvenimo. Jis aktyviai dalyvauja sporto populiarinimo veikloje, kartais pataria jauniems sportininkams, įskaitant savo sūnus Mykolą ir Martyną Aleknas, kurie sėkmingai tęsia disko metimo tradicijas. Be sporto, Alekna taip pat dirbo valstybės tarnyboje, dalyvavo politinėje veikloje, bet visada išliko ištikimas savo vertybėms - darbštumui, sąžiningumui ir pagarbai varžovams.
Aleknà Virgilijus 1972 02 13Terpeikiai (Kupiškio rj.), lietuvių lengvaatletis, disko metikas, politikas. 2005 baigė Lietuvos kūno kultūros akademijos bakalauro, 2009 magistro studijas. 1994-2011 dirbo Vadovybės apsaugos departamente, 2011-16 Vidaus reikalų ministerijoje patarėju sporto klausimais. Nuo 2016 Lietuvos Respublikos Seimo ir Liberalų sąjūdžio frakcijos narys, 2016-20 Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininko pavaduotojas, nuo 2020 šios komisijos pirmininkas. Pirmieji treneriai Gintautas Simanynas ir Algis Mykolaitis, iki 2000 - Rimantas Kalibatas, nuo 2000 treniravosi savarankiškai, prižiūrimas masažuotojo Zigmanto Živatkausko.
Įvertinimas ir atminimas
2000, 2004, 2005 ir 2006 Lietuvos metų sportininkas. 2000, 2001 ir 2002 populiariausias Vilniaus sportininkas. 2000 geriausias pasaulio lengvaatletis. 2009 geriausias Lietuvos lengvaatletis. 2007 UNESCO sporto čempionas. Kupiškio (2001) ir Atėnų (2004) garbės pilietis. 2014 apdovanotas Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos (angl. IAAF) garbės ženklu už nuopelnus lengvajai atletikai.
UNESCO Generalinis direktorius Koïchiro Matsuura priėmė sprendimą dukart olimpinį, pasaulio ir Europos čempioną Virgilijų Alekną paskirti UNESCO Sporto čempionu - sporto mokyklose populiarinimui. Iki V. Aleknos UNESCO Sporto čempionais paskirti futbolo legenda Pelė, Formulė 1 pilotas Michael Schumacher, dziudo olimpinis čempionas David Douillet, tenisininkė Justine Henin-Hardenne, daugkartinis šuolio su kartimi pasaulio čempionas Segejus Bubka, boksininkai Vitalij ir Vladimir Klitschko, ledo ritulininkas Viačeslav Fetisov.
Apie V. Alekną sukurtas dokumentinis filmas Virgilijus Alekna. Širdžių Čempionas, kuris atskleidžia sportininko asmenybę ir jo kelią į sėkmę.
Virgilijaus Aleknos palikimas
Virgilijus Alekna išlieka žmogumi, kuris savo pavyzdžiu primena, kad didžiausios pergalės pasiekiamos ne tik jėga, bet ir proto ramybe. Jo istorija - tai pasakojimas apie kantrybę, nuoseklumą ir meilę darbui. Jis įkvėpė daugybę jaunų sportininkų siekti savo svajonių ir įrodė, kad Lietuva gali didžiuotis pasaulinio lygio atletais. Virgilijaus Aleknos pasiekimai ir asmeninės savybės dar ilgai bus prisimenamos ir vertinamos Lietuvos sporto istorijoje.
Svarbūs faktai ir skaičiai
- Gimė: 1972 m. vasario 13 d., Terpeikiuose, Kupiškio rajone
- Olimpiniai medaliai:
- Auksas: Sidnėjus (2000), Atėnai (2004)
- Bronza: Pekinas (2008)
- Pasaulio čempionato medaliai:
- Auksas: Paryžius (2003), Helsinkis (2005)
- Sidabras: Atėnai (1997), Edmontonas (2001)
- Europos čempionato medaliai:
- Auksas: Geteborgas (2006)
- Sidabras: Miunchenas (2002)
- Bronza: Budapeštas (1998)
- Lietuvos rekordas: 73,88 m (dar nepagerintas)