Puntuko akmuo - vienas žinomiausių ir labiausiai legendomis apipintų riedulių Lietuvoje. Šis masyvus akmuo, stūksantis Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinyje, kairiajame Šventosios upės krante, tarp Dvaronių ir Puntuko kaimų, apie 5 kilometrus nuo Anykščių, iki 1957-ųjų buvo laikomas didžiausiu Lietuvoje. Savo dydžiu jis tik šypseną sukeltų skandinavams, gi Lietuvoje jam buvo lemta pabūti pačiu didžiausiu, pačiu įspūdingiausiu akmeniu, kol atsirado didesnis. Nors dabar dydžiu Puntuką lenkia Barstyčių akmuo, Puntukas išlieka ypatingu gamtos ir kultūros paveldo objektu, traukiančiu lankytojus iš visos šalies. Nuo 1992-ųjų Puntuko akmuo įtrauktas į valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą.
Geografinė padėtis ir matmenys
Puntuko akmuo stūkso Anykščių šilelio landšaftiniame draustinyje, kairiajame Šventosios upės krante, tarp Dvaronių ir Puntuko kaimų, šalia senojo Anykščių - Kurklių kelio, apie 5 kilometrus nuo Anykščių. Jo ilgis 7,54 metro, plotis 7,34 metro, aukštis 5,7 metro (apie 1,5 metro žemėje), didžiausia apimtis - 21,39 metro. „Suvenyras“ iš Suomijos sveria 265 tonas. Nors tai apytikslis skaičius, nes kaipgi jį pasversi, kai vos ne trečdalis dar po žeme, glūdi.
Kilmė ir geologinė sudėtis
Mokslininkai mano, jog riedulio kilmė siekia nuo 14 iki 20 tūkstančių metų. Lietuva nėra uolėtas kraštas, todėl lygiuose laukuose ir miškuose stūksantys neįprastai dideli akmenys nuo seno žadino žmonių vaizduotę. Kokiu būdu lygumoje išdygo vienišas kelis šimtus tonų sveriantis riedulys? Iš tiesų riedulius į mūsų kraštą prieš dešimtis tūkstančių metų atnešė slinkdami ledynai. Tai - natūralūs gamtos paminklai, senovėje garbinti, apipinti legendomis, ritualų metu naudoti kaip aukurai ar altoriai. „Suvenyras“ iš Suomijos.
Riedulį sudaranti uoliena - biotinis plagiogneisas su granatu, rusvai ir juosvai pilkas, itin smulkiagrūdis-smulkiagrūdis, kuriame granitizacijos metu vyko mikroklino ir kvarco blastezė, plagiogneiso keitimasis į smulkiagrūdį-vidutingrūdį biotitinį plagiogneisą, o vietomis ir į pegmatoidinį mikroklininį biotitinį plagiogneisą. biotitas (10-15?), kalio feldšpatas (<10?), granatas (1-5?), apatitas, sfenas, cirkonas, rūdiniai; kristalinių grūdelių dydžiai: plagioklazo - 0.5-2 mm, kvarco - <2 mm, biotito ir granato - <0.7 mm; struktūra - granoblastinė su poligoniškos struktūros elementais (plagioklazas), metasomatinė (kvarcas keičia plagioklazą), smulkiagrūdė; tekstūra - neryškiai gneisiška. Tiriant iš riedulio šiaurvakarinio galo paimto smulkiagrūdžio-vidutingrūdžio biotitinio granitogneiso šlifą, nustatyti šie mineralai: mikroklinas (35?), plagioklazas (25?), kvarcas (20-25?), biotitas (15-20?), kristalinių grūdelių dydžiai: mikroklino - 0.3-5 mm, kvarco - 0.2-3 mm, plagioklazo - 0.3-2.5 mmm, biotito - 0.3-0.6; struktūra - granoblastinė, granitinė, metasomatinė (kvarcas keičia plagioklazą ir mikrokliną), smulkiagrūdė ir vidutingrūdė; tekstūra - masyvi.
Legendos ir padavimai
Lietuvoje nėra kito akmens taip legendomis apipinto, anykštėnų ir svečių dėmesiu apgaubto. Žinomiausias akmuo Lietuvoje,- Puntuko akmuo. Savo masyvumu stebinantis riedulys apipintas daugybe legendų.
Taip pat skaitykite: Krepšinio trenerių istorija Lietuvoje
Velnias ir bažnyčia
Vienoje iš populiariausių legendų pasakojama, jog velnias norėjęs užremti Anykščių bažnyčios duris. Nutiko taip, kad anykštėnai pasistatė bažnyčią, kuri buvo nauja ir graži. Bėda buvusi ta, jog ji buvo ant velnio kelio, dėl to ji jiems labai nepatiko ir jie norėjo bažnyčią sunaikinti. Vienas iš velnių susirado lauke didžiulį akmenį, pasirišo, užsikėlė jį ant pečių ir nešėsi užstatyti naujosios bažnyčios duris. Velniui nešant tą akmenį, užgiedojo gaidys: nutrūko kūliaraiša, kuri buvo susukta iš šiaudų, ir akmuo nukrito nuo velnio pečių. O velnias išsigandęs nudūmė, palikdamas akmenį lauke. Tas akmuo išliko ir iki šios dienos. Taip ir liko stovėti tas akmuo lauke iki šių dienų. Akmens vieta, ties kuria jis buvo parištas liko šiek tiek įlinkusi.
A. Baranauskas poemoje “Anykščių šilelis” padavimą šitaip pateikia: “Nešęs velnias akmenį, didumą kaip gryčios, Ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios Arba užuverst upės, bet kai tik išvydęs Ąžuolyną pašvęstą ir gaidys pragydęs, Tuoj iš nagų paleidęs ir smėlin įmušęs: Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys”.
Karžygys Puntukas
Kitas padavimas pasakoja apie narsų lietuvių karžygį Puntuką, kuris buvo sudegintas ant šio akmens, nes įsimylėjo šventąją ugnį saugančią ir kurstančią vaidilutę ir net ranką kėlęs prieš krivį… Žinomas ir kitas vardo kilmės variantas: Puntuku akmuo pramintas po to, kai šičia buvo sudegintas karžygys Puntukas. Tačiau kalbininkų teigimu, Puntuko vardo kilmė sietina su bendriniu lietuvių kalbos žodžiu pusti (punta, puto).
Anykštos giminė
Kita legenda byloja, kad netoli tos vietos, kur dabar Puntukas, gyvenusi darbšti, sąžininga ir tvarką mylinti Anykštos giminė. Tada žmonės dar gyvenę giminėmis, o vyriausia tos giminės galva buvusi moteris Anykšta. Laimingai gyvenę žmonės, nes Anykšta buvusi nebloga burtininkė. Ji turėjusi tokį paslaptingą ženklą, kurį pamatę velniukai tuojau į pragarą smukdavę. Supykęs vyriausias velnias ir paliepęs savo anūkui numesti ant Anykštos trobelės didelį akmenį. Ilgai velniukas, pabrukęs uodegą, strypinėjęs apie akmenį, bandęs jį kelti, bet veltui: “Negaliu, nepajėgiu”, - sucypęs. Tada senis liepęs sūnui. Ir tas neįstengęs. “Na, ir nususo velniai - akmenio nebepakelia, - pyktelėjęs senis. - Aš jį viena ranka numesiu”. Bet kaip jis besistengė, nieko neišėjo. Dar labiau supykęs senis ir sušnypštęs. Staiga prigūžėję daugybė velniukų. Jie kaip vabalai apspitę akmenį, pakėlę jį tik iš trečio karto ir pradėję nešti. Visa tai stebėjęs Perkūnas. Pagailo vyriausiam dievui doros moters Anykštos, ir jis ėmė spjaudyti ugnimi. Spjaudė tol, kol velniai išsigando ir, akmenį paleidę, pragaran nudūmė. Akmuo nukritęs į pušynėlį, kur tebegulįs ir dabar. Akmuo nukrito ant namo, kuriame gyveno kaimo pikčiurna, vardu Puntukas.
Puntukas - dailės paminklas
Tačiau šlovę akmuo pelnė ne tik dydžiu, žilą senovę idealizuojančiomis legendomis, bet prieš daugiau kaip septynis dešimtmečius įamžintu bene didžiausiu lietuvių tautos aviatorių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygdarbiu - „Lituanicos“ skrydžiu per Atlantą 1933-ųjų liepą. Puntuko akmuo laikomas ir dailės paminklu, nes jo pietiniame šone ruošiantis paminėti lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlanto vandenyną dešimtmetį 1942-1943 metais vienas žymiausių praeito amžiaus Lietuvos skulptorių Bronius Pundzius su talkininkais jo pietiniame šone iškalė lakūnų bareljefus ir jų testamento Lietuvai fragmentą. Puntuko akmenį išgarsino ant jo pietinio šono iškalti legendinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefai. Beje, iškalant S. Dariaus ir S. Vienas žymiausių praeito amžiaus Lietuvos skulptorių Bronius Pundzius iškalė S. Dariaus ir S. Girėno bareljefus, taip pat ištrauką iš jo testamento lietuvių tautai, parašytą 1933.07.15., t.y. prieš kelionę per Atlanto vandenyną: “Lietuvių tauta laukia iš savo sūnų ir drąsesnių žygių.Jaunoji Lietuva, mūsų pasisekimas tegu sustiprins tavo dvasią ir pasitikėjimą savo jėgomis ir gabumais. Bet jei Neptūnas ar galingasis audrų Perkūnas ir mums bus rūstus - pastos mums kelią į Jaunąją Lietuvą, - tada tu turėsi iš naujo ryžtis, aukotis ir pasirengti naujam žygiui, kad audringųjų vandenynų dievai patenkinti tavo pastangomis, pasiryžimu ir nekviestų tavęs į didįjį teismą”.
Taip pat skaitykite: Apie Lietuvos Olimpiadės Žvaigždes
Ant paminklo liepos viduryje čia kasmet vyksta lakūnų atminties šventės. O atkurtos nepriklausomybės metais jau kasmet lakūnų žūties valandą ( iš liepos 16-tos į 17-tą naktį) vyksta susikaupimo valandos renginiai, kurie jau žinomi visoje šalyje.
Puntuko akmens išsaugojimas
Beje, dar carinė Rusija užpraeito amžiaus pabaigoje galėjo pasikėsinti į Puntuką, mat kelius ir gatvių grindinius pradėjo grįsti skaldytais akmenimis. Galėjo užsimoti ir Puntuką suskaldyti, tačiau jį gelbėjo Šlavėnų dvaro savininkas, 1863 metų sukilimo veteranas Gustavas Brazauskas. Jis bene pirmasis pareiškė, kad Puntuką reikia saugoti ir nusipirko žemės gabalą prie upės su visu milžinišku rieduliu, o vėliau Anykščiams pradėjus garsėti kaip kurortui Puntuko likimu susirūpino ir Nepriklausomos Lietuvos valdžia.
Pažymėtina, kad 19 amžiaus pradžioje Puntukas, būdamas Šlavėnų dvaro teritorijoje, iš po žemių mažiau matėsi (buvo dar tiek neatkastas). Įdomu ir tai, kad seniau taip pat dėta pastangų Puntuką apsaugoti ir nuo sunaikinimo. Taip, pavyzdžiui, savo laiku Puntuką ir porą dešimtinių jį supančios žemės buvo nupirkęs E. Karosaitės-Gimbutienės senelis Gustavas vien tam, kad apsaugojus Puntuką nuo suskaldymo vieškelio grindiniui.
Anykščių šilelio atšlaime stūksantis Puntuko akmuo visgi nėra amžinas, jam kenkia liūtys, šaltis, puola samanos, kerpės. Akmenį net bandyta plauti, tačiau tai vargu ar padėjo. Specialistai teigia, kad akmuo yra sudarytas iš tarpusavyje silpnai sukibusių kristalų, tad per amžius sudūlės ir virs žvyro krūva. Tad, tikėtina, ateities kartoms akmenį, kaip ir A.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis