Įvadas: Krepšinis - Sportas Nr. 1 Lietuvoje
Krepšinis Lietuvoje nėra tiesiog sporto šaka; tai neatsiejama šalies kultūros dalis, dažnai vadinama antrąja religija. Nuo mažų miestelių aikštelių iki didžiųjų arenų, krepšinio aistra pulsuoja kiekvieno lietuvio širdyje. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kodėl krepšinis yra toks populiarus Lietuvoje, apžvelgsime jo istoriją, taisykles, žymiausius žaidėjus ir ateities perspektyvas.
Krepšinio Gimimas ir Pirmieji Žingsniai
Krepšinio istorija prasidėjo 1891 metais Springfilde, Masačusetse, JAV. Kanadietis fizinio lavinimo mokytojas Jamesas Naismithas sukūrė šį žaidimą, norėdamas išlaikyti studentų fizinę formą ir motyvaciją uždarose patalpose žiemos metu. Jis sukūrė 13 pagrindinių taisyklių, kurios buvo išspausdintos ir pakabintos ant mokyklos skelbimų lentos. Pirmosiose taisyklėse nebuvo numatytas kamuolio varymas, o krepšiai buvo tiesiog persikų krepšiai, prikalti prie balkono krašto. Po kiekvieno taiklaus metimo kamuolį tekdavo išimti rankomis.
Pirmosios oficialios krepšinio varžybos įvyko 1892 m. sausio 20 d. toje pačioje Springfieldo gimnazijoje. Tiesa, varžybos vyko dvigubai mažesnėje aikštelėje nei dabartinių standartų ir žaidžiant 9 prieš 9. 1904 m. Sant Luiso Olimpinėse žaidynėse krepšinis buvo įtrauktas į programą kaip parodomoji sporto šaka, o 1936 m. Berlyno olimpiadoje jau debiutavo kaip visavertis, medaliais apdovanojamas sportas.
Krepšinio Atkeliavimas į Lietuvą
Lietuvoje krepšinis atsirado XX a. pradžioje. Apie krepšinį pirmą kartą ji pati sužinojo, kai Lietuvoje svečiavosi futbolininkai iš Latvijos. Išgirdusi apie sporto šaką, kuri moko komandinio darbo ir visapusiškai lavina kūną, tuomet Švietimo ministerijoje dirbusi E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė tuo taip susidomėjo, kad būdama vos 21-erių į lietuvių kalbą išvertė ir išleido taisykles, subūrė moterų krepšinio komandą, už savo pinigus nupirko lanką ir kamuolį, o galiausiai kartu su pagalbininkais Kaune įrengė pirmąją aikštelę. E. Kubiliūnaitę-Garbačiauskienę galima pavadinti geriausius rezultatus pasiekusia 20 a. pr. Lietuvos sportininke. Už sportinius pasiekimus ji buvo apdovanota Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medaliu.
Didžiausią postūmį krepšinis Lietuvoje gavo po 1937 ir 1939 m. Europos čempionatų, kuriuos laimėjo Lietuvos rinktinė. Šios pergalės įkvėpė tautą ir padėjo pamatus krepšinio populiarumui. Didelį žingsnį į priekį Lietuvos krepšininkai padarė, kai 1936 m. į Lietuvą iš JAV grįžo rinktinės žaidėjas, olimpinis čempionas Pranas Lubinas. Tais pačiais metais Lietuva buvo priimta į tarptautinę krepšinio organizaciją FIBA.
Taip pat skaitykite: Žaiskite tenisą vasarą!
Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė: Krepšinio Pradininkė Lietuvoje
Apie krepšinį pirmą kartą ji pati sužinojo, kai Lietuvoje svečiavosi futbolininkai iš Latvijos. Išgirdusi apie sporto šaką, kuri moko komandinio darbo ir visapusiškai lavina kūną, tuomet Švietimo ministerijoje dirbusi E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė tuo taip susidomėjo, kad būdama vos 21-erių į lietuvių kalbą išvertė ir išleido taisykles, subūrė moterų krepšinio komandą, už savo pinigus nupirko lanką ir kamuolį, o galiausiai kartu su pagalbininkais Kaune įrengė pirmąją aikštelę.
Aptariamu metu, XX a. trečiajame dešimtmetyje, populiariausios sporto šakos Lietuvoje buvo futbolas, boksas ir lengvoji atletika. Pati E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė buvo lengvaatletė, kuriai priklausė 60 ir 200 metrų bėgimo, šuolio į tolį ir į aukštį bei rutulio stūmimo Lietuvos rekordai. Į Lietuvą grįžo jau suaugusi: čia atrado pašaukimą ir meilę E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė gimė 1900 m. rugsėjo 14 d. Totoriškiuose, dab. Švedukalnyje, Rokiškio apskrityje. Pirmojo pasaulinio karo metais jos šeima pasitraukė į Rusiją, vėliau gyveno Vidurinėje Azijoje, Kryme. Rusijoje mergaitė baigė garsią Pakrovskajos gimnaziją, ten ir susidomėjo sportu, gimnastika, baletu, šokiais - lankė reguliarius užsiėmimus. Būdama 20-ies, E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė grįžo į Kauną ir įsidarbino tuometinėje Švietimo ministerijoje, redagavo pirmąjį sporto žurnalą „Lietuvos sportas“, vėliau dirbo ir Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekoje. Visą šį laiką ji aktyviai sportavo: užsiėmė lengvąja atletika, mėgo ir tenisą.
E. Kubiliūnaitę-Garbačiauskienę galima pavadinti geriausius rezultatus pasiekusia 20 a. pr. Lietuvos sportininke. Už sportinius pasiekimus ji buvo apdovanota Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medaliu. Lietuvoje E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė sutiko ir savo būsimą vyrą Steponą Garbačiauską. Jis taip pat buvo vienas sporto populiarinimo pradininkų Lietuvoje, užsiėmė lengvąja atletika, futbolu, sporto žurnalistika, dirbo ir Užsienio reikalų ministerijoje.
„Kartu su Karoliu Dineika, tada dar tik būsimu vyru Steponu Garbačiausku ir kt. ji ėmėsi populiarinti sportą šalyje ir įkūrė Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungą - pirmąją organizaciją, kuri rūpinosi lengvąja atletika ir futbolu. Elena troško sportu sudominti tautiečius, kurie tada dar buvo įsitikinę, kad sportas yra dykaduonių užsiėmimas. Ji rengė įvairius leidinius, brošiūras ir buvo pirmojo sportui skirto žurnalo „Lietuvos sportas“ redaktorė. Tokių entuziastu kaip ji dėka, sportas šalyje gyvavo ir išpopuliarėjo“, - LRT radijui yra pasakojusi istorikė, mokslų daktarė Ingrida Jakubavičienė.
Iš tiesų, Lietuvoje 1920 m. rugsėjo 16 dieną buvo įkurta Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS), po poros metų - ir Lietuvos sporto lyga (LSL) su Moterų komitetu joje. 1922 m. pradėtas leisti ir minėtas žurnalas „Lietuvos sportas“. Svarbu suprasti, kad po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo sudėtinga tiek politinė, tiek ekonominė situacija. Nebuvo nei sporto statinių, nei sporto priemonių, nei lėšų sportui. Be to, Lietuvos gyventojų požiūris į sportą, bei į moteris, kurios aktyviai reiškiasi visuomeniniame gyvenime, buvo negatyvus. Tad ir pačios sportuojančios moterys buvo kuklios, jų skaičius sporte buvo itin mažas.
Taip pat skaitykite: Sporto fiziologija: ištvermės dominavimas
„Tai buvo Lietuvos atstatymo laikais. Karo nualintoj, svetimų armijų karių batais numindžiotoj tėvynėj tik skurdas ir vargas tebuvo. Kas tada galvojo apie sportą, fizinį auklėjimą mokyklose, o dar labiau, kam galėjo ateiti į galvą sportuojanti moteris?“, - yra rašiusi pati E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė, cituojama sporto istoriko Jono Narbuto knygoje „Sportas Nepriklausomoje Lietuvoje“.
Lemiamą Vaidmenį Suvaidino S. Darius
Savo atsiminimuose E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė rašė, kad žinia apie krepšinį ją pasiekė 1921-aisiais, kai Kaune apsilankė Rygos latvių YMCA futbolo komanda. Jie ir papasakojo apie „basketball“ vadinamą žaidimą su kamuoliu. Šiuo žaidimu ji taip susižavėjo, kad tuoj paprašė taisyklių, pati jas išvertė ir viešai išspausdino. Tiesa, tai padarė sporto entuziasto, kariškio, o vėliau - ir žinomo lakūno Stepono Dariaus vardu. Greičiausiai taip pasielgė bijodama, kad į moters parengtą leidinį apie sportą bus žvelgiama kreivai, o S. Darius jau turėjo autoritetą visuomenėje. Jis pirmininkavo LFLS, priklausė LSL komitetui, žurnalo „Sportas“ redakcinei komisijai, buvo tik grįžęs iš JAV. S. Darius vėliau žaidė ir pirmose oficialiose rungtynėse Lietuvos vyrų krepšinio istorijoje, įgijo teisėjo kvalifikaciją. Beje, įdomu tai, kad prieš 100 metų visai kitaip atrodė ir kai kurios krepšinio taisyklės. Pavyzdžiui, komandai kamuolį buvo leidžiama laikyti neribotą laiką, kai dabar vienai atakai skiriamos 24 sekundės, neegzistavo tritaškio zona - visi metimai vertinti 2 taškais, baudos metimai - 1 tašku. Tiesa, Lietuvoje, visų pirma, įsigaliojo taisyklės iš Vokietijos, o ne JAV - su mažesniu kamuoliu, be lentų, tik su krepšiu. Dangą atstojo plūkta žemė, stovą - rąstas, bet „krepšinis moterų tarpe bujojo“.
Krepšinio Populiarinimas ir Pirmieji Čempionatai
„Elena buvo ne tik pirmoji entuziastė išvertusi krepšinio taisykles, bet ir variklis, subūręs moterų komandą bei apmokęs kitas komandas žaidimo taisyklių. Už savo lėšas ji nupirko pirmąjį kamuolį bei lanką, o pagal latvių atsiųstus brėžinius su bendramintėmis įrengė ir pirmąją aikštele. Be to, ji organizavo pirmąjį krepšinio čempionatą. Vyrams tuo metu krepšinis neatrodė rimtas užsiėmimas ir jie šį žaidimą praminė „Bobų zabova“ („Moterų žaidimas“). Taigi krepšinį šalyje pirmosios išpopuliarino moterys“, - yra pasakojusi I. Jakubavičienė.
Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad pirmoji Lietuvoje krepšinio aikštelė buvo įrengta suorganizavus talką, vadovaujantis latvių atsiųstais brėžiniais. 16 metrų pločio ir 24 metrų ilgio aikštelės danga buvo plūkta žemė, krepšio stovą atstojo rąstas. Merginos treniravosi Kauno miesto Vytauto parke šalia didžiojo tako esamoje erdvėje, pirmoje krepšinio aikštėje. Pirmosios Lietuvos moterų krepšinio pirmenybės surengtos 1922 m. rudenį tarp LFLS ir Kauno Šaulių Būrio moterų komandų. Pirmasis draugiškas susitikimas baigėsi rezultatu 10:0 LFLS naudai. Pirmasis Lietuvos krepšinio čempionatas vyko spalio mėnesį, į jį buvo užsiregistravusios 4 moterų komandos, tačiau aikštelėje pasirodė tik 2 jų. Pati E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė teigė, kad „1923 metais krepšinis moterų tarpe bujojo“. Savo ruožtu S. Darius „Basketbolo žaidime“ rašė, kad 1923 m. Lietuvoje buvo 18 vyrų ir 24 moterų krepšinio komandos.
Dalyvavimas Olimpiadoje ir Tolimesnis Gyvenimas
Galima teigti, kad galiausiai E. Kubiliūnaitei-Garbačiauskienei su bendraminčiais pavyko įtikinti visuomenę sporto nauda ir svarba. 1924 m. lietuviai pirmą kartą debiutavo olimpiadoje, ji pati į žaidynes vyko kaip sporto žurnalistė, buvo ir Lietuvos moterų atstovė Tarptautinėje moterų sporto organizacijoje.
Taip pat skaitykite: Apie "Plaukimas Per Audrą"
1925 m. E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė paskutinį kartą teisėjavo krepšinio varžybose Lietuvoje. Beje, ji tapo pirmąja Lietuvoje krepšinio teisėja moterimi. Pati persikėlė į Šveicariją, o Lietuva tapo krepšinio šalimi 1931 m. E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė kartu su vaikais Rita ir Sigitu išvyko gyventi į Šveicariją, kur jos vyras buvo pašauktas atlikti diplomatinę tarnybą. Nors čia galėjo gyventi ramiai bei patogiai, E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė greitai ėmėsi įvairios prasmingos veiklos: lankė užsiėmimus dietinio maitinimosi srityje, dėstė, įgijo kosmetikos žinovės diplomą. Žinoma, kad Antrojo pasaulinio karo metais ji kartu su vyru įsteigė Pabėgėlių rėmimo fondą, pagelbėjusį daugybei žmonių. E. Kubiliūnaitės-Garbačiauskienės gyvybė užgeso jai būnant 96-erių, Ciuriche. Kartu su vyru jie buvo palaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Steponas Darius: Sporto Pradininkas ir Krepšinio Populiarintojas
Steponas Darius - neabejotinai viena ryškiausių asmenybių Lietuvos sporto istorijoje. Jis ne tik garsus lakūnas, bet ir aktyvus sporto propaguotojas, prisidėjęs prie įvairių sporto šakų, įskaitant krepšinį, populiarinimo Lietuvoje.
Universalus Sportininkas ir Organizatorius
Steponas Darius buvo universalus sportininkas, organizatorius, treneris ir teisėjas. Jis stengėsi suvienyti visus sporto mylėtojus, kuo daugiau žmonių sudominti sportu, norėjo, kad neretus pasisėdėjimus prie kortų stalo (tai buvo būdinga tuo laiku) pakeistų aktyvus laisvalaikis. S. Darius dažnai kartodavo: „Turiu vieną ambiciją… sportą.“
Beisbolas Lietuvoje: Trumpalaikis Susidomėjimas
Steponas Darius bandė sudominti lietuvius Amerikoje pamėgtu beisbolu, jau pirmame žurnalo „Sportas“ numeryje apie jį parašė straipsnį, tačiau ši sporto šaka Lietuvoje taip ir neprigijo. S. Būtent įranga sukėlė nemažą susidomėjimą ir nuostabą jau pirmųjų varžybų metu, kai „Lietuvos sporte“ buvo aprašytos pirmojo šalyje beisbolo čempionato varžybos tarp S. Dariaus suburtų LFLS ir „Aviacijos“ komandų. „Lietuvos sportas“ rašė: „Labiausiai buvo nauja tai patys beisbolininkų kostiumai, skiriantys nuo visų kitų sporto šakų kostiumų savo ypatingu kirpimu. Žaislo būdas ir kostiumai nejučiomis sukelia mintis apie indijonus ir Indiją, iš kur šis žaislas ir yra kilęs.“ Išties tai buvo neįprastas reginys to meto žmonėms.
Praėjus metams po pirmojo šalies čempionato, S. Dariaus pastangomis buvo suorganizuotos ir pirmosios tarptautinės rungtynės su Estijos beisbolininkais. Lietuviai pasirodė puikiai ir tris kartus nugalėjo estus. Naujo, lietuvio akiai neįprasto žaidimo taisyklės ir aprašymas nugulė į dar vieną S. Dariaus išleistą knygelę „Beisbolo žaidimas“. Steponas ją rašė dažnai vėlyvais vakarais, pasilikęs mokymų klasėje braižė schemas, formulavo taisykles. Dar po metų, 1925-aisiais, S. Darius įkūrė Beisbolo lygą, teigė, kad tai „žaidimas, lavinantis ne tik kūną, bet ir protą“. Deja, beisbolas Lietuvoje netapo populiarus, nors ir šiuo metu galime rasti S.
Boksas: Nuo Pamokų Amerikoje iki Lietuvos Čempionų
Amerikoje S. Darius buvo pramokęs boksuotis, todėl ir Lietuvoje mokė kitus šio sporto subtilybių. Kaip ir beisbolo, taip ir bokso inventorių S. Dariui atsiuntė draugai iš Amerikos - taip S. Pirmosios bokso rungtynės Lietuvoje įvyko 1919-aisiais, tačiau oficialios varžybos - 1923-iaisiais. Į sunkiosios atletikos programą buvo įtrauktas boksas, varžybas organizavo Lietuvos dviratininkų sąjunga, nugalėjo Vladas Byla, o teisėjavo S. Darius.
Nors S. Dariui pritrūko laiko treniruotis pačiam, jis pasižymėjo kaip labai geras bokso treneris: jo treniruoti sportininkai tapo Lietuvos čempionais, Juozas Vinča 1928-ųjų olimpinėse žaidynėse buvo tarp aštuonių geriausių boksininkų. S. Darius buvo tas žmogus, kuris J. Vinčą paskatino pakeisti sporto šaką, J. Vinča buvo sunkumų kilnotojas. Sąrašas viena pavarde neužsibaigė, tarp S. Dariaus treniruotų boksininkų - V. Tarvydas, J. Kudirka, R.
Žiemos Sporto Šakos: Slidinėjimas, Čiuožimas ir Ledo Ritulys
Žiemos oras, apsnigtos ar užšalusios aikštelės vertė laikinai atidėti krepšinio, futbolo ar beisbolo treniruotes, tačiau buvo galima slidinėti, čiuožti, žaisti ledo ritulį. S. Dariui oro sąlygos nebuvo kliūtis: keičiasi metų laikas, keičiasi ir sporto šakos. Lakūnai čiuožyklą buvo įsirengę šalia Aviacijos karininkų ramovės. S. Darius lakūnus mokė, kaip pasigaminti slides, tad ne tik pačiūžomis lakūnai raižė ledą, bet ir nuo Fredos šlaitų leidosi slidėmis.
S. Darius, kai leisdavo oro sąlygos, vakarais labai mėgo čiuožinėti pačiūžomis, dėl to buvo net pleuritu susirgęs. Šio pomėgio vedamas suorganizavo pirmąsias greitojo čiuožimo varžybas, vadinamas pačiūžų bėgimu. Šiose varžybose S. Darius tapo Lietuvos 500 m, 3000 m ir 5000 m distancijų rekordininku.
Dar viena komandinė sporto šaka, kurios ėmėsi S. Darius, - ledo ritulys. Draugus, bendraminčius pirmiausia išmokė žaisti „bandi“ - žaidimą, panašų į ledo ritulį, tik turintį futbolo elementų, žaidžiamą su sviediniu, o ne guminiu rituliu. 1922-aisiais buvo surengtos pirmosios ledo ritulio varžybos, o dar po ketverių metų - Lietuvos čempionatas, jame dalyvavo keturios komandos. Nugalėtoja tapo S. Dariaus atstovauta LFLS komanda. Abiem minėtoms sporto šakoms daug įtakos turėjo orai.
Lengvoji Atletika: Dalyvavimas Pirmame Čempionate
1921-aisiais S. Darius pirmajame Lietuvos lengvosios atletikos čempionate ietį numetė 34,40 m ir užėmė antrąją vietą. Tokios varžybos Lietuvoje, ant Vytauto kalno, vyko pirmą kartą. Žiūrovams tai buvo ypač nepatogi vieta. Kaip skelbė to meto laikraščiai, „iš visur ją, vargšę publiką, „prašo pasitraukti“; čia, girdi, bėgs, čia - šoks, o tu dėkis, kur tinkamas. Dvi dienas trukusiose varžybose 39 dalyviai (tik vyrai) iš įvairių Europos šalių rungėsi mesdami ietį, diską, bėgdami, stumdami rutulį ar šokdami į tolį.
Aukso Amžius ir Tolesnis Populiarumas
„1937 metų vieną dieną Lietuva netikėtai tapo krepšinio šalimi“, - staigų krepšinio populiarumą po pergalės Europos čempionate apibūdino akademikas Algirdas Žukauskas. Beje, nenusileido ir moterys - 1938 m. Europos moterų krepšinio čempionate mūsų rinktinė iškovojo sidabro medalius. Ilgus metus ne tik dirbome kolūkiuose, tačiau ir geriausiais krepšininkais „šėrėme“ raudonąjį slibiną, kuris visus laurus bei medalius kabindavosi sau ant kaklo. 1988 m. Seulo Olimpinį auksą iškovojo Š. Marčiulionis, A. Sabonis, V. Chomičius ir R.
Atgavus nepriklausomybę, krepšinis tapo dar svarbesniu simboliu Lietuvai. 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse Lietuvos rinktinė, vedama Arvydo Sabonio ir Šarūno Marčiulionio, iškovojo bronzos medalius, o tai buvo pirmasis Lietuvos medalis kaip nepriklausomos valstybės. Vėliau sekė sėkmingi pasirodymai Europos ir pasaulio čempionatuose, įtvirtinę Lietuvos, kaip krepšinio šalies, reputaciją.
Lietuvos Krepšinio Pasiekimai:
- Europos čempionatai: 1937 m., 1939 m., 2003 m.
- Olimpiniai medaliai: Bronza (1992 m., 1996 m., 2000 m.)
- Pasaulio čempionatai: Bronza (2010 m.)
Krepšinio Taisyklės ir Esminiai Aspektai
Krepšinis yra kontaktinis, greitas ir reikalaujantis didelio fizinio pasirengimo bei strateginio mąstymo žaidimas. Štai keletas pagrindinių taisyklių ir aspektų:
- Rungtynių trukmė (FIBA): Keturi kėliniai po 10 minučių.
- 24 sekundžių taisyklė: Komanda, gavusi kamuolį, privalo atakuoti krepšį per 24 sekundes.
- Žingsniai: Žaidėjas negali pajudinti atraminės kojos, kol kamuolys nepaleistas iš rankų.
- Pražangos: Skiriamos už neteisėtą fizinį kontaktą su priešininku.
- Nesportinė pražanga: Pražanga, kurioje žaidėjas sąmoningai ir grubiai pažeidžia taisykles.
- 3 sekundžių zona: Zona po krepšiu, kurioje galioja 3 sek. taisyklė.
- Krepšys: Sudarytas iš metalinio lanko (45 cm skersmens) ir tinklelio.
- Kamuolys: Standartinis krepšinio kamuolys (7 dydis vyrams, 6 dydis moterims).
Krepšinis Pasaulyje ir Lietuvoje
Krepšinis yra viena iš populiariausių sporto šakų pasaulyje, ypač Šiaurės Amerikoje, Pietų Europoje, Pietų Amerikoje ir Azijoje. NBA (National Basketball Association) - JAV ir Kanados profesionalų lyga, yra neabejotinas krepšinio pasaulio lyderis. NBA pritraukia geriausius pasaulio talentus ir generuoja milijardines pajamas.
Šiuo metu Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) narėmis yra 212 valstybių. Lietuva su savo trimis milijonais gal ir atrodo kiek juokingai geopolitiniame pasaulio žemėlapyje, tačiau krepšinio istorikai ir geografai jau seniai lenkia galvą prieš šio sporto ligonių kraštą. Vien ką reiškia tai, kad šiuo metu Lietuvoje yra suskaičiuojama apie 16 tūkstančių licenzijas turinčių krepšininkų, o statistikos duomenimis, daugiau nei 100,000 lietuvių krepšinį žaidžia savo malonumui (žinant statistikos tikslumą, šį skaičių, matyt, galima dauginti bent iš dviejų).
Krepšinio Populiarumas Lietuvoje
Lietuvoje krepšinis yra daugiau nei sportas - tai nacionalinis pasididžiavimas. Krepšinis yra viena prieinamiausių sporto šakų Lietuvoje. Geriausias būdas pradėti - užsirašyti į krepšinio mokyklą ar akademiją. Mėgėjų lygos: Populiariausios yra Sostinės krepšinio lyga (SCL), Kauno krepšinio mėgėjų lyga ir kitos regioninės lygos. Apie tai, kas šiandien vyksta Lietuvos krepšinyje net neverta kalbėti. Apie tai kas vyko pastaruosius 10 metų turbūt taip pat: visi su nostalgija prisimena, kaip 2000 m. iš Sidnėjaus krepšininkai parvežė auksinę bronzą, o 2003 m. iš Stokholmo - Europos auksą. O svarbiausia tai, kad sergame. Ir reikia tikėtis, kad krepšiniu serga daugiau tautiečių nei alkoholizmu. Ir faktas, kad Lietuvos jaunimas iš visų savo amžiaus pasaulinių ir europinių turnyrų parveža medalių - nuteikia optimistiškai. Tai suteikia viltį, kad niekada nepasveiksime. Pasveikti tikrai nesinori.
Krepšinio Žvaigždės ir Legendos
Per visą krepšinio istoriją buvo daug iškilių žaidėjų, kurie įkvėpė milijonus.
- Michael Jordan: Dažnai vadinamas geriausiu visų laikų krepšininku.
- Arvydas Sabonis: Olimpinis čempionas (1988), Pasaulio ir Europos čempionas. NBA Šlovės muziejaus narys.
- Šarūnas Marčiulionis: Olimpinis čempionas (1988).
- Modestas Paulauskas: Lietuvis, Sovietų sąjungos komandos narys, nukarūnavęs amžinus čempionus 1972 m. olimpiadoje.
3x3 Krepšinis: Nauja Era
Pastaraisiais metais populiarėja 3x3 krepšinis. Dariaus Tarvydo nuomone, „Hoptrans 3x3“ turnyras tikrai suteikė šarmo visam Lietuvos krepšiniui. Turnyras buvo aukšto lygio - žaidėjai iš LKL, daug reklamos, TV, ažiotažas. Visi buvo wow. Manau, nieko nenuvylė, priešingai - visų lūkesčius viršijo. Buvo įdomu ir stebėti, ir žaisti“.
D. Tarvydas paaiškina, kodėl šis formatas labai reikalingas Lietuvos krepšiniui: „Mums krepšinyje trūkta individualumo, individualaus meistriškumo. Net ir 5x5 krepšinyje mums trūksta individualiai stiprių žaidėjų, todėl 3x3 krepšinio plėtra, manau, labai pagelbėtų bendrai Lietuvos krepšinio mokyklai, bendram žaidėjų ugdymui.“
tags: #kodel #lietuvoje #populiarus #krepsinis