2024-aisiais metais minima šimtmetis, kai lietuviai pirmą kartą dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Simboliška, kad šiemet olimpiada vėl vyks Paryžiuje, kaip ir prieš 100 metų. 1924 m. VIII olimpinėse žaidynėse Lietuvai atstovavo du dviratininkai ir futbolo rinktinė. Šis straipsnis skirtas apžvelgti Lietuvos sportininkų kelią į olimpines žaidynes, pradedant nuo sporto suvokimo formavimosi Lietuvoje iki dabartinių pasiekimų.
Sporto užuomazgos Lietuvoje XX a. pradžioje
XX a. 3-4 dešimtmečiuose Lietuvoje pradėta suvokti sportą kaip svarbią socialinio ir kultūrinio gyvenimo dalį. Po Pirmojo pasaulinio karo į tėvynę grįžo daug sporto entuziastų, susipažinusių su įvairiomis sporto šakomis užsienyje. 1919 m. gegužės 18 d. Kaune buvo įkurta pirmoji nepriklausomos Lietuvos sporto sąjunga (LSS), kurios tikslas buvo propaguoti sportą bei visapusiškai lavinti žmogaus kūną. 1920 m. Stepono Garbačiausko, Viktoro Dineikos, Elenos Kubiliūnaitės-Garbačiauskienės ir Petro Olekos iniciatyva įkurta Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS) tapo viena pajėgiausių sporto organizacijų, išugdžiusi daug talentingų futbolininkų, tokių kaip Danielius Žilevičius, Viktoras Abramikas, Dizmanas Ilgūnas, Nikodemas Čereka, Romualdas Marcinkus, Antanas Lingis ir Vladas Dzindziliauskas.
1923 m. kovo 22 d. įsteigta Lietuvos sporto lyga (LSL) rūpinosi įvairių sporto šakų plėtra ir atstovavo šalies sportui tarptautinėse organizacijose. XX a. 3-iajame dešimtmetyje sportas Lietuvoje daugiausia gyvavo sporto sąjungų ir atskirų sportininkų iniciatyva. Pirmasis Lietuvos futbolo čempionatas buvo surengtas 1922 m., o tais pačiais metais įvyko ir pirmasis dviračių sporto čempionatas. Lietuvos futbolininkai pirmieji išbandė savo jėgas tarptautinėse varžybose, kai 1922 m. LFLS ekipa pralaimėjo Rygos YMCA žaidėjams. 1923 m. Lietuvos sporto lygos futbolo komitetas tapo Tarptautinės futbolo asociacijų sąjungos (FIFA) nariu.
Pasirengimas pirmajai olimpiadai
Lietuva, kaip jauna valstybė, greitai suprato sporto ir fizinio lavinimo svarbą. Nors šalis turėjo daug kitų rūpesčių, sporto gyvenimas vystėsi atskirų žmonių ir naujai įkurtų sporto sąjungų iniciatyva. Sąlygos buvo sudėtingos, ypač trūko salių ir aikščių, tačiau mokyklose kūno kultūra jau buvo dėstoma 1924 m.
1924 m. sausio 14 d. Kauno Žaliakalnyje, Ąžuolyne, buvo paskirtas sklypas stadionui įrengti. Jame turėjo būti futbolo aikštė, krepšinio ir beisbolo aikštelės, du teniso kortai, dviračių aikštelės ir 400 m bėgimo takas. Stadiono projektą, taupydami valstybės lėšas, parengė sporto entuziastai - LFLS nariai Steponas Darius ir Kęstutis Bulota. Stadiono statyba vyko sparčiai, ir rudenį įvyko LFLS stadiono atidarymo iškilmės, kurių metu vyko futbolo, krepšinio ir lengvosios atletikos varžybos.
Taip pat skaitykite: Lietuvos pasiekimai žiemos olimpiadoje
LSL pradėjo rūpintis sportininkų rengimu olimpinėms žaidynėms. Vyriausybė, nepaisant sunkių politinių, ekonominių ir socialinių aplinkybių, iš esmės pritarė sporto entuziastų iniciatyvai, nes rūpėjo Lietuvos tarptautinis prestižas. Ministrų kabinetas, vadovaujamas Ernesto Galvanausko, paskyrė apie 12 tūkst. litų Lietuvos sportininkų dalyvavimui olimpinėse žaidynėse.
Dilemos ir sprendimai
Likus pusantrų metų iki Paryžiaus olimpiados, prasidėjo diskusijos, ar verta joje dalyvauti. LSL Centro komitetas nusprendė, kad gali dalyvauti futbolininkai. Buvo prašoma Vyriausybės, Kauno savivaldybės ir inteligentijos paramos sportininkų kelionei į Paryžių. 1924 m. balandžio 6 d. LFL suvažiavime pranešta, kad Lietuvos reprezentacinė komanda jau įregistruota dalyvauti olimpinėse žaidynėse ir paskelbtas kandidatų sąrašas.
1924 m. balandžio 8 d. įvyko LSL skubus posėdis, kuriame nuspręsta į olimpiadą siųsti 14 futbolininkų, 4 lengvaatlečius, 2 moteris ir 10 kitų sporto šakų atstovų - iš viso 30 sportininkų. Preliminari išlaidų suma siekė 20 tūkst. litų. Sporto organizatoriai pradėjo skubiai rūpintis lėšomis, bandydami sukaupti jų iš valdžios, savivaldybės, privačių asmenų, pašalpų, iškilmingų koncertų ir futbolo rungtynių.
Pirmasis olimpinis debiutas
Olimpinis Lietuvos atletų debiutas įvyko 1924 m. VIII vasaros žaidynėse Paryžiuje. Nors olimpinėje paraiškoje Lietuva buvo įrašiusi septynias sporto šakas, dėl lėšų stokos ir kitų aplinkybių į Paryžių buvo išsiųsta tik futbolo komanda, du dviratininkai ir imtynininkas.
1924 m. balandžio 17 d. Paryžiuje vykusioje burtų traukimo ceremonijoje Lietuvos futbolo rinktinės varžove tapo Šveicarija. Steponas Garbačiauskas teigė, kad lietuviams teko sunkus likimas. Prieš rungtynes šveicarai aktyviai treniravosi, o Lietuvoje vyravo „olimpinė ramybė“. Apie olimpiadą buvo prisiminta paskutinę akimirką.
Taip pat skaitykite: Triumfas prieš Australiją Sidnėjuje
Gegužės 19-22 d. Kaune vyko Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų konferencija. Premjero Ernesto Galvanausko buvo paklausta, ar daug lietuvių vyksta į olimpiadą. Jau kitą dieną jis įpareigojo LSL pirmininką gen. Joną Bulotą išsiųsti Lietuvos futbolo rinktinę į olimpiadą. Futbolo rinktinei, dviratininkams ir imtynininkui buvo surinkti 15 tūkst. litų.
Paskubomis surinkta komanda
Žinia, kad sportininkai važiuoja į olimpiadą, apskriejo visą Kauną. Į Paryžių buvo išsiųsta telegrama, prašant rungtynes atidėti, tačiau olimpinis komitetas atsakė, kad atvykti reikia vėliausiai 24 dieną. Iš Kauno išvažiuoti reikėjo jau gegužės 22 dieną. Klaipėdos sportininkai šią žinią gavo tik gegužės 22 d. ir vakariniu traukiniu išvykti nespėjo. Buvo nuspręsta sudaryti kauniečių komandą iš 16 žaidėjų. Sportininkai buvo renkami tiesiog gatvėse, kad laiku galėtų išvykti į žaidynes. Surinkti pavyko tik 12.
Lietuvos olimpinei futbolo komandai atstovavo Hansas Gecas, Stasys Sabaliauskas, Stasys Razma, Juozas Žebrauskas, Leonardas Juozapaitis, Steponas Garbačiauskas, Georgas Hardingsonas, Vincas Bartuška, Stasys Janušauskas, Valerijonas Balčiūnas ir Eduardas Mikučiauskas. Kelionei pradėta ruoštis iš vakaro. Prieš išvykimą reikėjo išleisti atostogų visus kariškius, nusifotografuoti užsienio pasams, gauti užsienio pasus, prancūzų ir vokiečių vizas, parūpinti vėliavas, megztinius, kelnaites, kojines. Visa tai reikėjo atlikti patiems sportininkams ir dar patiems susiruošti kelionei.
Į stotį išlydėti futbolininkų susirinko nemažas sportininkų skaičius. Tuo pačiu traukiniu važiavo ir Latvijos komanda. Latviai atrodė kitaip nei lietuviai - jie buvo pasipuošę specialiai šiam renginiui padaryta metaline tautine vėliavėle, pasiėmę daug maisto. Latviai buvo geriau fiziškai pasirengę, nes kaip rinktinė buvo treniravusis nuo ankstyvo pavasario. Drauge važiavo treneriai, masažistai. O paskubomis surinkti lietuviai nebuvo nei karto žaidę kaip komanda ir dėl aikščių stokos apskritai mažai treniravęsi. Retas kuris kelionei buvo įsidėjęs duonos kąsnį, jie neturėjo nei trenerio, nei masažisto, netgi pamiršo pasiimti kamuolį.
Pirmosios rungtynės ir nesėkmės
Į olimpinį miestelį futbolininkai atvyko apie pirmą valandą nakties. Atsigulė tik apie trečią valandą. Prie pusryčių stalo išrinkta komisija (S. Garbačiauskas, V. Balčiūnas ir S. Razma) sudarė startinę vienuolikę. Taigi 1924 m. gegužės 25 diena - Lietuvos sportininkų olimpinio debiuto diena ir olimpinio judėjimo pradžia.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir triumfai olimpiadoje
S. Razma apibūdino žaidimo pradžią: „Stadione lyg tyčia pusvalandį be paliovos pilasi lietus ir tik 15-20 min. prieš rungtynių pradžią nustojo lyti. Fotografų eilė jau seniau laukia mūsų apsirengiant […] 10 000 žiūrėtojų minia sutinka mus smarkiu delnų plojimu“. Lietuviai su šveicarais susitiko „Peršingo“ stadione. Rungtynės vyko į vienus vartus. Jau trečią minutę šveicarai įmušė pirmą įvartį. Aštuntą minutę sekė antras įvartis. Pirmojo kėlinio pabaigoje šveicarai pirmavo 4:0. Antrasis kėlinys buvo ne ką sėkmingesnis Lietuvos rinktinei - į jų vartus įkrito dar 5 įvarčiai. Be šių rungtynių Lietuvos rinktinė, Egipto vadovų delegacijos paprašyta, sužaidė treniruočių pobūdžio rungtynes, kurios vėliau buvo įvardytos kaip oficialios. Tačiau ir vėl laukė pralaimėjimas.
Lietuviai patyrė du skaudžius pralaimėjimus, be to, pritrūko pinigų sugrįžti namo. Jų pasiskolino Lietuvos atstovybėje. Visuomenės reakcija į pralaimėjimą skyrėsi. Futbolo šalininkai ir optimistai lietuvių rinktinę guodė, ramino, primindami jiems kitų šalių pralaimėjimus. Tačiau prancūzų spauda lietuvių negailėjo, rašydama, jog lietuviai atletai yra rambūs bei tingūs, kad krašto futbolas dar vystykluose. S. Garbačiauskas apibendrino olimpinį krikštą: „Paryžiuje mes turėjome garbingą priešą - Šveicariją. Pasaulio futbolo turnyro finalistą ir Europos čempioną“.
Po olimpinių žaidynių Organizacinis komitetas įteikė Lietuvos atstovybei Paryžiuje žaidynėms atminti komplektą diplomų ir medalių, kuriuos persiuntė LSL.
Dviratininkų likimas
Žinant futbolininkų rezultatus, LSL CK nusprendė surengti priešolimpines rungtynes, kad geriau paruoštų sportininkus. Buvo paskelbta, kad nugalėtojai kiekvienoje šakoje bus pasiųsti į Pasaulinę olimpiadą dalyvauti Lietuvos vardu. Birželio 21 d. buvo surengtos graikų-romėnų imtynės, o birželio 22 d. - Lietuvos pirmenybės dėl Lietuvos dviračių sąjungos prezidento J. Dviračių lenktynėse dalyvavo 15 sportininkų. Prizininkais tapo I. Kremeris, E. Malcanas ir J. Vilpišauskas. Šių lenktynių metu buvo užfiksuotas pirmasis dviračių sporto rekordas: vidutinis važiavimo greitis - 23-24 km per valandą. Tačiau LSL vadovai suabejojo, ar jas laimėjo patys geriausi, ir liepos 13 d. pakartotinai surengė varžybas. Kitos priešolimpinės varžybos neįvyko.
Panašiai kaip ir futbolininkai, dviratininkai į olimpines žaidynes buvo sukviesti kelionės išvakarėse, telegramomis. Taigi liepos 19 d. į Paryžių išvyko J. Vilpišauskas ir I. Anolikas. Jiems paskirtas finansavimas buvo labai menkas. Vos tik atvykę į Paryžių, dviratininkai nuskubėjo į dviračiais prekiavusią firmą „Peugeot“. Specialistai nustatė, kad suremontuoti galima tik J. Vilpišausko dviratį, o Anoliko dviratis visai netinka tokiai distancijai. Anolikas turėjo pirkti naują dviratį, už kurį atidavė paskutinius pinigus. Ne ką geriau buvo ir Vilpišauskui, iš kurio taip pat pareikalavo nemažos sumos už dviračio sutaisymą.
Dviračių lenktynėse dalyvavo 77 dviratininkai iš 20 šalių. Sportininkai į startą stojo birželio 23 d. Reikėjo įveikti daug kliūčių ir nei vienas iš jų varžybų nebaigė. Vilpišauskui lūžo dviratis, o Anolikui keliskart plyšo ratų gumos. Lenktynėms pasibaigus, organizatoriai nežinojo, kur jis yra. Dviratininkui pasiekus artimiausią geležinkelio stotį, vietinis prancūzas jam nupirko bilietą į Paryžių. Kritusiam J. Vilpišauskui padėjo švedai, važiavę automobiliu.
Nesėkmės dviratininkus lydėjo ir po varžybų - pritrūko lėšų kelionei atgal į Lietuvą, todėl jie nutarė grįžti dviračiais, bet, pasiskolinę pinigų iš Lietuvos atstovybės, šios minties atsisakė.
Imtynininko nuotykiai
1924 m. birželio 21 d. vyko priešolimpinės graikų-romėnų imtynių varžybos. Olimpiniu kandidatu tapo Petras Požėla, nugalėjęs savo varžovus. Tačiau P. Požėla liepos 1 d. turėjo dalyvauti rungtynėse, tačiau iki nustatyto laiko jis neatvyko ir nežinia kur dingo kelionėje. Netrukus paaiškėjo, kad nerimauti nebuvo dėl ko. Pagaliau atsiradęs P. Požėla, pasirodo, net nebandė keliauti į žaidynes, o vietoj Paryžiaus nuvyko į savo tėviškę.
Sportas ir politika: olimpinės žaidynės kaip arena
Olimpiada savo prigimtimi - taikos ir santarvės šventė. Tačiau per daugiau nei šimtametę šiuolaikinių olimpinių žaidynių istoriją ši šventė ne kartą tapo ne tik sporto laimėjimų, bet ir politinių tikslų demonstravimo arena. Olimpinė chartija skelbia, kad „su olimpiniu sąjūdžiu nesuderinama jokia diskriminacijos šalies ar asmens atžvilgiu forma iš rasinių, religinių, politinių, lytinių ar kitokių paskatų“. Tačiau ilgametė olimpinių žaidynių patirtis rodo ką kita: daugelyje olimpiadų neišvengta politinių ir ideologinių prieštaravimų.
Šaltojo karo metais sportas buvo aiškiai „pajungtas“ ideologijai, visų pirma komunistinėse šalyse. Čia ypač išsiskyrė buvusi Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR). Jos vadovai sportą laikė labai svarbia ideologinės kovos priemone. Saugumo tarnyba „Stasi“ koordinavo dopingo programą, ir tik vėliau paaiškėjo, kad nemažai laimėjimų VDR sportininkai pasiekė vartodami dopingą.
Politiniai nesutarimai pirmą kartą išryškėjo 1920 m. Antverpene, kai Tarptautinis olimpinis komitetas nepakvietė į žaidynes Vokietijos sportininkų dėl Pirmojo pasaulinio karo. 1936 m. olimpinės žaidynės vyko Berlyne, kur A. Hitleris siekė pademonstruoti savo režimo galią.
Okupacija ir dalyvavimas SSRS rinktinėje
1940 m. Lietuvą okupavo ir aneksavo Sovietų Sąjunga, todėl po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos sportininkai buvo priversti visose tarptautinėse varžybose dalyvauti Tarybų Sąjungos rinktinės sudėtyje. Pirmą kartą Lietuvos sportininkai TSRS sudėtyje pasirodė 1952 m. Helsinkio olimpiadoje. Tais pačiais metais pirmieji Lietuvos sportininkai laimėjo olimpinius medalius.
Nepriklausomybės atkūrimas ir naujas etapas
1990 m. atkūrus valstybingumą, Lietuva vėl dalyvauja visose vasaros ir žiemos olimpinėse žaidynėse. Visose vasaros olimpinėse žaidynėse, pradedant 1992 m., Lietuvos sportininkai yra laimėję medalius. Per visą istoriją Lietuvai, kaip nepriklausomai valstybei, vasaros olimpinėse žaidynėse atstovavo 222 sportininkai 18-oje sporto šakų ir 27 sportininkai 6-iose sporto šakose žiemos olimpinėse žaidynėse.
Lietuvos sportininkų pasiekimai olimpinėse žaidynėse
1912 m. Stokholmo olimpinės žaidynės
- Leonardus Syttin (šaulys, Rusijos imperijos rinktinė)
- Nikolaj Voronkov (plaukikas, Rusijos imperijos rinktinė)
1924 m. Paryžiaus olimpinės žaidynės
- Futbolas (Lietuvos rinktinė)
- Dviračių sportas: Juozas Vilpišauskas ir Isakas Anolikas
1928 m. Amsterdamo olimpinės žaidynės
- Albina Osipavičiūtė (plaukimas, JAV rinktinė): 2 aukso medaliai
- Boksas: Juozas Vinča, Kazys Markevičius
- Dviračių sportas: Tanchumas Murnikas, Jurgis Gedminas, Isakas Anolikas, Vladas Jankauskas
- Sunkioji atletika: Pranas Vitonis
- Lengvoji atletika: Paulina Radziulytė, Haris Šveminas, Julius Petraitis, Adolfas Akelaitis, Viktoras Ražaitis
1928 m. Sankt Morico žiemos olimpinės žaidynės
- Kęstutis Bulota (greitasis čiuožimas)
1936 m. Berlyno olimpinės žaidynės
- Pranas Lubinas (krepšinis, JAV rinktinė): aukso medalis
1948 m. Sankt Morico žiemos olimpinės žaidynės
- Edas Rimkus (bobslėjus, JAV rinktinė): aukso medalis
1952 m. Helsinkio olimpinės žaidynės
- Krepšinis: Stepas Butautas, Kazimieras Petkevičius, Justinas Lagunavičius (SSRS rinktinė): sidabro medaliai
- Boksas: Algirdas Šocikas
- Fechtavimas: Juozas Ūdras
1956 m. Melburno olimpinės žaidynės
- Krepšinis: Kazimieras Petkevičius, Stanislovas Stonkus, Algirdas Lauritėnas (SSRS rinktinė): sidabro medaliai
- Boksas: Romualdas Murauskas (SSRS rinktinė): bronzos medalis
- Sportinis ėjimas: Antanas Mikėnas (SSRS rinktinė): sidabro medalis
- Fechtavimas: Juozas Ūdras
- Bėgimas: Jonas Pipynė
- Algimantas Ignatavičius, Stanislovas Darginavičius (krepšinis, Australijos rinktinė)
1960 m. Romos olimpinės žaidynės
- Zigmas Jukna, Antanas Bagdonavičius (irklavimas, SSRS rinktinė): sidabro medaliai
- Birutė Zalagaitytė-Kalėdienė (ieties metimas, SSRS rinktinė): bronzos medalis
- Mykolas Rudzinskas (baidarės, SSRS rinktinė)
1964 m. Tokijo olimpinės žaidynės
- Ričardas Tamulis (boksas, SSRS rinktinė): sidabro medalis
- Birutė Zalagaitytė-Kalėdienė (ieties metimas, SSRS rinktinė)
1984 m. Sarajevo žiemos olimpinės žaidynės
- Algimantas Šalna (biatlonas, SSRS rinktinė): aukso medalis
1988 m. Kalgario žiemos olimpinės žaidynės
- Vida Vencienė (slidinėjimas, SSRS rinktinė): aukso ir bronzos medaliai
1992 m. Albervilio žiemos olimpinės žaidynės
- Vida Vencienė (slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
- Ričardas Panavas (slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
- Kazimiera Strolienė (biatlonas, Lietuvos rinktinė)
- Gintaras Jasinskas (biatlonas, Lietuvos rinktinė)
- Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas (dailusis čiuožimas, Lietuvos rinktinė)
- Darius Kasparaitis (ledo ritulys, NVS rinktinė): aukso medalis
1994 m. Lilehamerio žiemos olimpinės žaidynės
- Vida Vencienė (slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
- Ričardas Panavas (slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
- Kazimiera Strolienė (biatlonas, Lietuvos rinktinė)
- Gintaras Jasinskas (biatlonas, Lietuvos rinktinė)
- Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas (dailusis čiuožimas, Lietuvos rinktinė)
1998 m. Nagano žiemos olimpinės žaidynės
- Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas (dailusis čiuožimas, Lietuvos rinktinė)
- Liutauras Barila (biatlonas, Lietuvos rinktinė)
- Ričardas Panavas (slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
- Vladislavas Zybaila (slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
- Kazimiera Strolienė (slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
- Linas Vaitkus (kalnų slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
- Darius Kasparaitis (ledo ritulys, Rusijos rinktinė): sidabro medalis
2002 m. Solt Leik Sičio žiemos olimpinės žaidynės
- Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas (dailusis čiuožimas, Lietuvos rinktinė)
- Vadimas Gusevas (slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
- Vladislavas Zybaila (slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
- Irina Terentjeva (slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
- Liutauras Barila (biatlonas, Lietuvos rinktinė)
- Diana Rasimovičiūtė (biatlonas, Lietuvos rinktinė)
- Ričardas Panavas (slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
- Darius Kasparaitis (ledo ritulys, Rusijos rinktinė): bronzos medalis
2004 m. Atėnų olimpinės žaidynės
- Virgilijus Alekna (disko metimas): aukso medalis
- Daina Gudzinevičiūtė (šaudymas): aukso medalis
- Šarūnas Jasikevičius (krepšinis)
- Saulius Štombergas (krepšinis)
2006 m. Turino žiemos olimpinės žaidynės
- Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas (dailusis čiuožimas, Lietuvos rinktinė)
- Diana Rasimovičiūtė (biatlonas, Lietuvos rinktinė)
- Karolis Zlatkauskas (biatlonas, Lietuvos rinktinė)
- Irina Terentjeva (slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
- Aleksejus Novoselskis (slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
- Vitalijus Rumiancevas (kalnų slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
2010 m. Vankuverio žiemos olimpinės žaidynės
- Diana Rasimovičiūtė (biatlonas, Lietuvos rinktinė)
- Vitalijus Rumiancevas (kalnų slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
- Irina Terentjeva (slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
- Aleksejus Novoselskis (slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
- Mantas Strolia (slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
- Modestas Vaičiulis (slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
- Katherine Copely ir Deividas Stagniūnas (ledo šokiai, Lietuvos rinktinė - nedalyvavo dėl pilietybės klausimų)
2014 m. Sočio žiemos olimpinės žaidynės
- Agnė Sereikaitė (greitasis čiuožimas trumpuoju taku, Lietuvos rinktinė)
- Deividas Stagniūnas ir Isabella Tobias (ledo šokiai, Lietuvos rinktinė)
- Ieva Januškevičiūtė (kalnų slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
- Rokas Zaveckas (kalnų slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
- Ingrida Ardišauskaitė (slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
- Vytautas Strolia (slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
- Diana Rasimovičiūtė (biatlonas, Lietuvos rinktinė)
- Tomas Kaukėnas (biatlonas, Lietuvos rinktinė)
2018 m. Pjongčango žiemos olimpinės žaidynės
- Tomas Kaukėnas (biatlonas, Lietuvos rinktinė)
- Vytautas Strolia (biatlonas, Lietuvos rinktinė)
- Natalija Kočergina (biatlonas, Lietuvos rinktinė)
- Diana Rasimovičiūtė (biatlonas, Lietuvos rinktinė)
- Mantas Strolia (slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
- Modestas Vaičiulis (slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
- Marija Kaznačenko (slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
- Andrejus Drukarovas (kalnų slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)
- Ieva Januškevičiūtė (kalnų slidinėjimas, Lietuvos rinktinė)