Senovės Graikija, civilizacija, kurios palikimas iki šiol formuoja mūsų kultūrą, dovanojo pasauliui ne tik filosofiją, demokratiją ir meną, bet ir vieną ryškiausių sporto renginių - olimpines žaidynes, šiandien žinomas visame pasaulyje. Šiame straipsnyje pažvelgsime į šių žaidynių ištakas, raidą, tradicijas ir reikšmę.
Olimpinių Žaidynių Pradžia: Kada Viskas Prasidėjo?
Pirmosios užfiksuotos žaidynės vyko 776 m. pr. Kr. mažame mieste Olimpijoje, Peloponeso pusiasalyje. Jos buvo skirtos galingiausiam graikų dievui - Dzeusui. Manoma, kad pirmosios sporto žaidynės Olimpijoje vyko 776 metais prieš Kristų. Vėliau jos kas ketverius metus rengtos Dzeuso garbei. Senovės Graikijoje žodžiu „olimpiada“ vadintas ketverių metų laikotarpis tarp olimpinių žaidynių; jis naudotas kaip laiko skaičiavimo vienetas.
Svarbiausi faktai apie senovės olimpines žaidynes:
- Dalyvavo tik graikai ir tik vyrai. Moterims stebėti varžybas buvo draudžiama.
- Žiūrovai buvo tiek paprasti žmonės, tiek valdovai.
- Laimėtojams nebuvo skiriami piniginiai prizai - jie gaudavo alyvmedžio šakelės vainiką ir šlovę. Nugalėtojai (olimpionikai) būdavo pagerbiami alyvmedžių vainikais. Pergalė olimpinėse žaidynėse laikyta didžiausiu laimėjimu; ji suteikdavo šlovę ir nugalėtojo gimtajam poliui. Olimpijoje būdavo statomos nugalėtojų statulos, jų garbei kuriami poezijos kūriniai.
Olimpiados ir Religija: Šventė Dzeusui
Graikams sportas ir religija buvo neatsiejami. Olimpinės žaidynės vyko Dzeuso šventykloje, kurioje stovėjo įspūdinga auksinė jo statula - vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Senovės olimpinės žaidynės pirmiausia buvo religinės šventės, graikų dievų ir deivių tėvo Dzeuso garbei, dalis. Šventovė senovėje buvo pavadinta Olimpo kalno - aukščiausio kalno žemyninėje Graikijoje - vardu.
„Kiekviena žaidynė buvo aukojimas dievams, o kiekviena pergalė - jų malonės ženklas.“
Taip pat skaitykite: Įdomūs faktai apie Olimpines Žaidynes
Sporto Rungtys: Ne Tik Bėgimas
Pradžioje olimpiados turėjo vieną rungtį - bėgimą. Tačiau laikui bėgant atsirado daugiau sporto šakų. 1-13 žaidynių programoje buvo vieno stadijaus (192,27 m) bėgimas, vėliau dviejų (384,54 m), galiausiai - 8-24 stadijų bėgimas, pentatlonas (penkiakovė: 1 stadijo bėgimas, disko ir ieties metimas, šuoliai į tolį, imtynės), kumštynės, pankrationas (imtynių ir kumštynių junginys), keturkinkių vežimų lenktynės.
Štai keletas pavyzdžių:
| Rungtis | Kada atsirado (m. pr. Kr.) | Aprašymas |
|---|---|---|
| Bėgimas (stadionas) | 776 | Vienintelis pirmųjų žaidynių sportas. |
| Imtynės | 708 | Populiari tarp jaunų karių. |
| Penkiakovė | 708 | Bėgimas, šuolis, diskas, ietis, imtynės. |
| Kova vežimais | 680 | Viena pavojingiausių rungčių. |
| Hoplitų bėgimas | Šioje rungtyje, priešingai nei pentatlono bėgime, atletai lenktyniaudavo ne nuogi, o su hoplito kario ekipuote - šarvais ir ginklais | |
| Žirgų sportas | VII a. pr. Kr. | Greitasis jojimas. Penkiakovėje atsiradę konkūrai, arba jojimas per kliūtis, yra jau Pierre’o de Coubertin’o, t. y. XIX a., kūrinys. |
Dalyvavimo Taisyklės ir Kuriozai
Visi sportininkai turėjo treniruotis bent 10 mėnesių prieš varžybas. Olimpiečiai prieš žaidynes 10 mėn. treniruodavosi namuose ir dar 1-2 mėn. rengdavosi pačioje Olimpijoje, prižiūrimi paskirtų Dzeuso šventyklos žynių.
Dalyviai privalėjo varžytis nuogi - taip buvo demonstruojama pagarba dievams ir pabrėžiama fizinė tobulybė. Tiesa, nuogumas buvo įprastas tik varžovams vyrams.
Karai tarp miestų-valstybių buvo nutraukiami - vadinamoji Olimpinė taika (ekechirija) užtikrino saugią kelionę sportininkams ir žiūrovams. Žaidynių laikotarpiu (apie 3 mėn.) Graikijoje būdavo ekechirija (gr. ekecheiria), tradicija, draudžianti visiems miestams-valstybėms kariauti žaidynių metu, kai taikiai varžosi geriausi Graikijos atletai.
Taip pat skaitykite: Olimpijos istorija ir reikšmė
Istorijos, Kurios Stebina
Vienas žinomiausių olimpionikų - Milonas iš Krotono, garsus imtynininkas, neva galėjęs ant pečių užsikelti jautį.
720 m. pr. Kr. bėgikas Orsiposas tapo pirmuoju, kuris bėgo nuogas - jo drabužiai nukrito varžybų metu, ir jis vis tiek laimėjo.
Per olimpiadas nebuvo leidžiama varžytis moterims, bet viena motina, užsislėpusi kaip treneris, įėjo į stadioną - jos istorija įkvėpė daugelį mitų. Moterims dalyvauti ir žiūrėti varžybas buvo draudžiama.
Olimpiados Pabaiga ir Atgimimas
Olimpinės žaidynės Senovės Graikijoje vyko daugiau nei 1000 metų, kol Romos imperatorius Teodosijus I uždraudė jas 393 m. dėl krikščionybės įtakos. 393 po Kr. surengtos paskutinės olimpinės žaidynės.
Jos atgimė tik 1896 m. Atėnuose, kai prancūzas Pjeras de Kubertenas pasiūlė atkurti tradiciją. Pirmoji moderni olimpiada surengta 1896 m. Graikijoje. Olimpinių žaidynių tėvas - prancūzas baronas Pjeras de Kubertenas, įkūręs Tarptautinį olimpinį komitetą. Būtent P. Coubertinas sugalvojo ir olimpinių žaidynių simbolį - penkis spalvotus (mėlyną, juodą, raudoną, geltoną ir žalią) persidengiančius žiedus, reiškiančius penkis planetos žemynus, jų vieningumą. Įdomu tai, kad vieną iš minėtų spalvų (kartu su fonine balta) buvo galima rasti visose tuo metu egzistavusių valstybių vėliavose. Tuo tarpu žaidynių devizas „Citius. Altius. Fortus“ (Greičiau. Aukščiau. Stipriau).
Taip pat skaitykite: Žaidynės Senovės Graikijoje
Kodėl Senovės Olimpiados Vis Dar Svarbios?
Senovės Graikijos olimpiados parodė, kad sportas gali būti daugiau nei varžybos. Jos jungė miestus-valstybes, stiprino taiką ir įkvėpė meną bei filosofiją. Net šiandien Olimpinių žaidynių simbolika - penki žiedai - primena šias senąsias tradicijas.
Įdomūs Faktai Apie Olimpiadas
- Dzeuso statula Olimpijoje buvo daugiau nei 12 metrų aukščio. Jau minėta Dzeuso šventykla Olimpijoje iškilo V amžiuje prieš Kristų. Įspūdingas statinys tapo svarbiausiu to meto kultūros, religiniu ir sporto centru Graikijoje. Skulptūra siekė 13 metrų aukštį, buvo padengta dramblio kaulo plokštėmis ir aukso lakštais, o sostas, ant kurio sėdėjo dievų valdovas, buvo inkrustuotas brangakmeniais. Anot legendos, skulptūros autorius Fidijas, baigęs 12 metų trukusį darbą, paklausė, ar Dzeusas patenkintas kūriniu. Deja, skulptūros, kaip ir Dzeuso šventyklos, šiandien pamatyti nebeįmanoma - ji sudegė Konstantinopolio gaisro metu.
- Graikai tikėjo, kad olimpionikų pergales lemia dievų malonė.
- Per žaidynes prekybininkai organizuodavo didžiules muges, todėl olimpiados buvo ir ekonominis įvykis. Mokslininkas pažymi, kad neatsiejama olimpinių žaidynių dalis buvo mugė, į kurią būdavo suvažiuojama iš aplinkinių kraštų.
Olimpinė Ugnis: Simbolis, Jungiantis Senovę ir Dabartį
Ugnis - vienas svarbiausių olimpinių atributų. Jos uždegimo ritualas žaidynes rengiančiame mieste yra tarsi šventos apeigos. Antikos laikais ugnį prieš kiekvienas žaidynes uždegdavo Olimpijoje, deivės Heros šventykloje, o tada iškilmingai pristatydavo į Atėnus. Ir dabar olimpinės ugnies uždegimo ceremonija vyksta ten pat, kur kadaise stovėjo Heros šventykla. Vienuolika aktorių, vaizduojančių vaidilutes, nukreipia į aukurą milžinišką veidrodį, fokusuojantį saulės spindulius, - tarsi olimpinę ugnį uždegtų pats dangaus šviesulys. Užgesus antikinei graikų civilizacijai, ši tradicija irgi buvo pamiršta. Prisiminė ją tik 1928 metais. Nuo to laiko olimpinė ugnis uždegama pirmąją žaidynių dieną ir liepsnoja iki pat jų pabaigos, tada taip pat iškilmingai užgesinama. Pirmoji olimpinės ugnies nešimo estafetė surengta per 1936-ųjų vasaros žaidynes. Tąsyk 3 330 sportininkų, perduodami deglą iš rankų į rankas, nugabeno ugnį iš Graikijos į Berlyną. Tačiau pamažu žaidynes rengiančios valstybės ėmė varžytis tarpusavyje, kuri tai padarys originaliau.
Olimpinių žaidynių ugnis šiandien uždegama Olimpijoje (pirmą kartą tai padaryta 1936 metais Berlyno olimpinių žaidynių proga), netoli buvusios deivės Heros šventyklos griuvėsių.
Kuriozai ir Įsimintini Momentai
Per tokią ilgą ir turiningą istoriją, aišku, neapsieita ir be kuriozų. 1968 m. spalio 16-ąją du juodaodžiai JAV atletai - Tomis Smitas ir Džonas Karlosas - stovėjo ant Meksikos olimpinių žaidynių nugalėtojų pakylos, nuleidę galvas. Jie mūvėjo juodas kojines be batų. Smitas ant kaklo užsirišo juodą skarelę. T. Smitas, iškovojęs auksą 200 m. Bronzos medalininkas Karlosas, dėvėjęs karoliukų vėrinį, simbolizuojantį juodaodžių amerikiečių linčiavimą, iškėlė kairį kumštį - vienybės ženklą. Mažiau žinoma, kad sidabro medalio laimėtojas tą dieną buvo baltaodis australas Peteris Normanas. Juos iš karto pasmerkė Tarptautinis olimpinis komitetas. Po protesto Smitas ir Karlosas apjuodinti didžiosios žiniasklaidos, o JAV sporto institucijos jų ėmė vengti. Atletai nustumti į paraštes. Kai Smitas turėjo būti savo karjeros viršūnėje, JAV olimpinis komitetas jam apskritai uždraudė dalyvauti nacionalinėse ir tarptautinėse varžybose. Baltaodis atletas P. Nepaisant patirtų sunkumų, T. Smitas ir toliau pasisakė už socialinį teisingumą ir lygybę. 1974 m. jis baigė sociologijos magistrantūros studijas ir ėmėsi lengvosios atletikos trenerio darbo. Gimęs skurde Teksase, septintas iš 12-os vaikų T. Nors vaikystėje sunkiai sirgo plaučių uždegimu, išaugo į talentingą sportininką ir 1968 m. jau buvo išskirtinis sprinteris San Chosė valstijos universitete Kalifornijoje. Laikotarpis iki 1968 m. olimpinių žaidynių buvo kupinas plataus masto neramumų. Visgi 2008 m. T. Smitas prezidento Barako Obamos apdovanotas pomirtiniu ordinu „Už nuopelnus“. O dar 2006 m. baltaodžio atleto P. Normano, palaikiusio juodąjį olimpinį protestą, laidotuvėse Karlosas ir Smitas nešė karstą.
Japonijos vyrų gimnastų komanda iškovojo auksą visose olimpinėse žaidynėse nuo 1960 iki 1972 metų. Deja, tokios svajonės ėmė byrėti, kai gimnastas Šunas Fudžimotas per apšilimą išgirdo pokštelėjimą. Žinodamas, jog komandai gyvybiškai svarbi kiekviena dešimtoji taško dalis, Fudžimotas lyg niekur nieko patraukė prie arklio. Nors nuo skausmo gimnastui temo akyse, teisėjai jo pasirodymą įvertino 9,5 balo. Po to sekė rungtis, kurioje Fudžimotas jautėsi stipriausias - žiedai. Gimnastas vėl pasirodė puikiai ir, po trigubo salto ore, atliko kone tobulą nusileidimą.
Abebe Bikila net ir po mirties laikomas vienu geriausių visų laikų maratono bėgikų, tačiau 1960 m. Romos olimpinėse jis pasirodė tik dėl visiško atsitiktinumo. A. Bikila, avių ganytojo sūnus, dirbo Etiopijos karališkosios šeimos asmens sargybiniu, kai pirmą kartą pastebėtas jo sportinis potencialas. Jau netrukus treniruotėse jis pademonstravo didelį užsidegimą. Taip A. Atvykęs į Romą A. Bikila nerado tinkamų batų. Iš pradžių bandė bėgti su ne visai tinkamo dydžio avalyne, bet galiausiai jos visai atsisakė. Sporto žurnalistai netruko užsiminti, kad Etiopijos komanda yra per daug nuskurdusi, kad aprūpintų bėgikus specialiais batais. Tiesą sakant, A. Maratono dieną A. Bikilos treneris liepė jam sutelkti dėmesį į Maroko bėgiką Radį Beną Abdeselamą, kuris, jo teigimu, vilkės marškinėlius su 26 numeriu. Bet Radis pasipuošė 185 numeriu pažymėtu antkrūtiniu, o tai supainiojo Bikilą. Vis dėlto jaudulio ir dramos netrūko - basas Bikila nuo Radžio atsiplėšė tik paskutiniuose 500 metrų. Paklaustas apie savo sprendimą bėgti basomis, A. Ši A. Bikilos pergalė reiškė, kad jis tapo pirmuoju atletu iš Afrikos, laimėjusiu olimpinį aukso medalį. Po ketverių metų Tokijo olimpiadoje A.
A. Vamis Biratu vargu ar žinomas už savo tėvynės Etiopijos ribų. 1964 m. Tokijo olimpinės žaidynės. Vyksta bėgimo maratono rungtis. A. Bikila užima pirmąją vietą. Jis džiaugėsi savo triumfu Tokijuje, tačiau apgailestavo, kad nėra V. V. Biratu gimė Sulultoje, Etiopijoje, kur dabar treniruojasi daugybė etiopų ir tarptautinių bėgikų. „Vieną dieną mano močiutė atvyko iš Adiso, kur nusipirko kavos. Ji buvo suvyniota į laikraštį, - pasakojo V. Biratu. - Kai ji ruošė kavą, metė popierių į šalį ir aš pamačiau sportininko nuotrauką. Aš esu aukštas, o sportininkas buvo žemas. Po kelerių metų V. Biratu išvyko į Adis Abebą ir prisijungė prie armijos. Jis treniravosi anksti ryte. Tarp nedidelės bėgikų grupės buvo ir V. A. Bikila atrodė galingas varžovas, tačiau nuolat likdavo antras po V. Biratu. Bet aštuonios dienos iki išvykimo V. Būtent tada A. Bikila basomis kojomis nugalėjo 1960 m. Tačiau A. Bikila vėliau įvertino ir savo treniruočių partnerį. Kai žurnalistai paklausė, kaip jis jaučiasi būdamas čempionu, A. Praėjus ketveriems metams, prieš 1964 m. Tokijo olimpines žaidynes, du draugai pakviesti varžytis maratone Osakoje. Tik A. Bikila jau avėjo batus, o V. Karštas grindinys svilino V. Biratu padus. Galiausiai jis mostelėjo A. V. 1964 m. Tokijo olimpinėse žaidynėse A. Vienintelis kartas, kai V. Biratu tikrai sulėtino tempą ir nustojo bėgti, buvo tada, kai būdamas 41 metų jo geriausias draugas A. Bikila mirė. Atsigavęs V. Nors yra beveik aklas ir kurčias, V. Biratu vis dar gyvas. Šiuo metu jis skaičiuoja 107 metus - dukart daugiau nei įprasta Etiopijos vyrams. Jis vis dar kartais apsivelka Etiopijos rinktinės sportinį kostiumą ir visais laimėtais medaliais, kurie sveria apie du kilogramus, apsiveja kaklą.
Vilniaus Universiteto Istoriko Įžvalgos
Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytojas doc. Vienareikšmiško atsakymo, kas paskatino rengti sportines varžybas antikinėje Graikijoje, nėra. Istorikas doc. E. Saviščevas pažymi, kad tai tikriausiai yra Mikėnų kultūros, kurios ryškiausias ir geriausiai žinomas šaltinis yra „Iliada“, palikimas. „Įdomus dalykas, kurį mes žinome iš Homero - kai susitikdavo dvi kariuomenės, dažnai tai būdavo ne armijų susidūrimai, bet geriausių karių dvikova. Buvo išleidžiami kautis ir atstovauti kariuomenei „kiečiausi“ kariai ir taip išvengiama visų karių kautynių. Kas laimėdavo dvikovą, tas laimėdavo visą mūšį, ir tada būdavo aiški dievų valia, kas senovės graikams buvo ypač svarbu. „Konkreti diena, tarsi gimtadienis, saulėgrįžos laikotarpiu, dabartinių Joninių metu, kada senovės graikai nustodavo kariauti ir vietoje to rungtyniaudavo Olimpijoje. Man atrodo, tai ir buvo mikėniškosios kultūros bruožas, kai santykius išsiaiškindavo ne visi kariaudami, bet greičiau konkretūs žmonės. Ši taikos žinutė išliko iki mūsų dienų. Tačiau, anksčiau tai vyko labiau dėl religinių sumetimų ir buvo skirta dievams. Dėl jų nustodavo lieti kraują, nes dievų valia, graikų manymu, laisvai galėjo pasireikšti ir per sportinį rungtyniavimą“, - aiškina doc. E.
Istorikas priduria, kad Olimpija, nors jos pavadinimas siejamas su Olimpo kalnu Graikijos šiaurėje, nėra šalia šios legendinės vietos. Tai buvo Arkadijoje įkurtas šventyklos kompleksas. Jame laikui bėgant vykdavo vis daugiau sporto rungtynių, todėl buvo pastatytas stadionas.
Priežastis, kodėl olimpinės žaidynės vyksta kas ketverius metus, susiklostė jau VIII-VII a. pr. Kr. Klasikinės Graikijos laikais taiką, ar bent paliaubas, nešusios sporto žaidynės vykdavo kasmet. Bet laikui bėgant, be Olimpijos, atsirado kitų šventyklų, kurios irgi siekė susikviesti visos Graikijos atletus. Išgarsėjo žaidynės, vykusios Korinte (Istmo žaidynės), Delfuose (Pitinės žaidynės) ir Nemėjoje (Nemėjos žaidynės). Visų šių žaidynių konkurencija, regis, ir paskatino manyti, kad kas ketverius metus Olimpijoje vykę sportininkų susirinkimai buvo svarbiausi. Ši tradicija persikėlė ir į modernius laikus.
Svarbus varžybų aspektas yra taisyklės ir teisėjai. Istorikas sako, kad, prieš prasidedant varžyboms, dalyviai ir teisėjas privalėdavo prisiekti, kad nemeluos ir nesukčiaus. Taip pat teisėjai prisiekdavo nekomentuoti savo sprendimų: „Komentavimas buvo blogas tonas. Per teisėjo priimtą sprendimą veikė dievų valia.
Graikų mitologija yra kupina pasakojimų apie nepaprastos jėgos pusdievius. Doc. E. Saviščevas sako, kad graikų sąmonė buvo persmelkta mitų ir legendų, dažnai apie tikrus žmones ir tikrus įvykius: „Sportininkus graikai laikė dievų numylėtiniais. Olimpinių žaidynių nugalėtojus apdainuodavo ir kurdavo apie juos legendas. Kai kuriuos sportinius mitus istorikai bandė atkurti ir jie pasirodė tikėtini, lygintini su šiuolaikinių sportininkų pasiekimais.
Antikinės graikų olimpinės žaidynės tęsėsi iki IV a. po Kr. pabaigos. „Krikščionybei tapus pagrindine Romos imperijos religija, 394 m. imperatorius Teodosijus uždraudė žaidynės. Tai buvo kova su senosiomis šventyklomis ir pagoniškomis šventėmis. Tad daugiau nei tūkstantį metų gyvavusi olimpinių žaidynių tradicija nutrūko ir tik po pusantro tūkstančio metų, 1896-aisiais, jos vėl įvyko Graikijoje, tik šį kartą jau Atėnuose“, - pasakojimą apie antikinių olimpinių žaidynių istoriją užbaigia doc. E. Saviščevas.
tags: #olimpines #zaidynes #graikijoje