Įvadas
Olimpinės žaidynės - tai didžiausias sporto renginys pasaulyje, kuriame sportininkai iš visų šalių varžosi dėl aukščiausių apdovanojimų. Šis straipsnis skirtas apžvelgti olimpinių žaidynių istoriją, ypatingą dėmesį skiriant JAV dalyvių pasiekimams ir įvykiams.
Olimpinių žaidynių ištakos
Olimpinės žaidynės turi gilias šaknis, siekiančias senovės Graikiją.
Senovės Graikijos žaidynės
Olimpinės žaidynės prasidėjo 779 m. pr. m. e. Elidės karalius Ifitas, siekdamas sutaikyti tarpusavyje kariaujančias graikų valstybes, inicijavo atletų varžybas Olimpijoje. Iš pradžių varžėsi tik Peloponeso dorėnų gentys, vėliau prisijungė kitos Graikijos sritys, Kretos, Rodo salos, Mažosios Azijos Lidijos ir netgi Juodosios jūros pakrantėse gyvenę graikų kolonistai. 776 m. pr. m. e. žaidynės jau buvo pripažintos visoje Graikijoje, o olimpinių nugalėtojų - olimpiokų - vardai buvo išgraviruojami marmuro kolonose, pastatytose Alfėjaus upės pakrantėje.
724 m. pr. m. e. į olimpines žaidynes įtrauktas dviejų stadijų bėgimas (384 m), po ketverių metų - dolikodromas, 24 stadijų (4714 m) bėgimas. 708 m. pr. m. e. atsirado pentatlonas (penkiakovė: stadijos bėgimas, šuolis į tolį, disko, ieties metimas, imtynės), 668 m. pr. m. e. prijungtos buvo muštynės, o 680 m. pr. m. e. - vežimų lenktynės. Iš pradžių žaidynės vykdavo vieną dieną, nuo 472 m. pr. m. e. - 3 dienas, o kartu su šventėmis - 5 dienas. Varžybos vykdavo pusiau ovaliniame stadione, kurio ilgis 215 m, o plotis - 30 m. Žaidynių metu būdavo nutraukiami karai, draudžiama užpulti vykstančius į Olimpiadą atletus. Žaidynėse galėjo dalyvauti tik laisvas pilietis, nepadaręs jokio nusikaltimo, šventvagystės, neburnojęs prieš dievą.
Senovės žaidynių uždraudimas
394 m. „Rytų ir Vakarų imperatorius“ Teodosijus I, arkivyskupo Ambruazo įtikintas, kad žaidynės yra pagrindinis pagonybės šaltinis, trukdantis plisti krikščionybei, uždraudė olimpiadas. Po metų per bizantiečių gotų kautynes Alfėjaus krantuose Olimpija buvo sugriauta, o 426 m. Teodosijus II įsakė visiškai sunaikinti pagonių šventyklų likučius.
Taip pat skaitykite: 1896 m. Atėnų olimpiada
Šiuolaikinių olimpinių žaidynių atgaivinimas
Pirmieji bandymai atgaivinti žaidynes
1793 m. atgaivinti olimpines žaidynes siūlė vienas Vokietijos gimnastikos mokyklos kūrėjų J. Gutas Mutsas, tačiau jo idėjai nepritarta. Po 59 metų kitas vokiečių gimnastas Ernstas Kurcijus Berlyne skaitė paskaitą apie „Olimpiją“. 1859 metais graikų armijos majoras Evangelis Capas, energingas ir pakankamai turtingas žmogus, organizavo Pangraikijos „Olimpiadą“. Tokios pat olimpiados vyko ir 1888 bei 1889 metais.
Pjero de Kuberteno indėlis
Tikruoju olimpinių žaidynių atgaivintoju laikomas prancūzas Pjeras de Kubertenas, veiklus organizatorius, pedagogas ir visuomenės veikėjas. 1894 m. birželio mėnesį jam pavyko sušaukti Paryžiuje tarptautinį olimpinių žaidynių šalininkų susitikimą, tiksliau steigiamąjį kongresą. Šiame kongrese buvo išrinktas Tarptautinis olimpinis komitetas ( TOK), kurio pirmininku tapo graikų poetas Dimetrijas Bikelas, o generaliniu sekretoriumi - Pjeras de Kubertenas. TOK’as nutarė atgaivinti olimpines žaidynes.
Pirmosios šiuolaikinės olimpinės žaidynės
Dviejų civilizacijų - senovės graikų ir mūsų laikų - didesnei sąsajai pirmąsias naujųjų laikų olimpines žaidynes buvo nutarta surengti 1896 m. Atėnuose. Buvo aptarti pagrindiniai žaidynių principai: olimpinės žaidynės, kaip ir anksčiau, rengiamos kas ketverius metus, o jose rungtyniauti turi teisę visų šalių sportininkai mėgėjai garbingai ir lygiateisiškai.
Olimpiniai simboliai ir tradicijos
Olimpinis devizas yra „CITIUS. ALTIUS. FORTIUS“, o olimpinis himnas - tai himnas, kurį 1958 m. pripažino TOK. Olimpinėse žaidynėse turi būti ne mažiau kaip 15 olimpinių sporto šakų. Olimpinis talismanas - tai simbolis, pagal prietarus teikiantis žmogui laimę, pasisekimą, saugo nuo nelaimės, priešo kėslų.
Pirmoji diena - tai Olimpijos žaidynių atidarymas. Ceremonija būdavo paprasta, bet didinga. Saulei tekant keturis kartus nuaidėdavo dūdų fanfaros, pranešdamos, kad žaidynių atsidarymo ceremonija prasideda. Informatorius tikrindavo, kas kurioje rungtyje dalyvauja. Jis garsiai skelbdavo kiekvieno dalyvio vardą, tėvo vardą, gimtąjį miestą ir klausdavo žiūrovų, ar kas nors žino atleto nedorų darbų. Paskui visi pasuka prie Dzeuso šventyklos. Atletai ir teisėjai sustoja aplink didžiulį aukuro akmenį, žynys užkuria ant jo ugnį. Žynių padėjėjai atitempia pagautą gyvą šerną, apjuosia jį šventais kaspinais. Vyriausiasis žynys išpjauna šerno širdį, kepenis, atrėžia gabalą odos, viską į ją suvynioja ir kaip auką galingajam Dzeusui deda ant aukuro ugnies. Aukai degant prisiekiama. Visų pirma prisiekia atletai, po to - teisėjai. Priesaikos tęsiasi iki vidurdienio, per karštymetį visi ilsisi. Vakare prasidėdavo lenktynės su deglais.
Taip pat skaitykite: Žvilgsnis į Lietuvos olimpizmą
Antroji diena - tai Olimpijos berniukų varžybos. Dalyvauja berniukai iki 18 metų. Iš pradžių jie galynėjosi vienos stadijos bėgimo ir imtynių varžybose. Trečioji diena - tai Didžioji žaidynių diena. Tą dieną vykdavo pagrindinės pajėgiausių atletų varžybos. Pirmoji rungtis - bėgimas (atstumas 1 stadija, apie 600 pėdų). Ketvirtoji diena - Olimpijos žaidynių diena. Penktoji diena - Olimpijos žaidynių uždarymas. Apdovanojami nugalėtojai, jų garbei dainuojamos dainos, rengiamos eitynės. Nugalėtojams įteikiami alyvų vainikai. Olimpijos šventė baigiasi iškilminga eisena. Priekyje žengia teisėjai, už jų nugarų - nugalėtojai, paskui - žyniai, miestų atstovai.
Pasak padavimo, mergaičių varžybas ėmė rengti Graikijos valdovo Oinomajo gražuolė dukra Hipodamėja dievų valdovės Heros garbei. Mergaitės suskirstytos į tris amžiaus grupes, varžėsi vienoje rungtyje: bėgo šeštadaliu sutrumpintą distanciją (160,22 m). Bėgdavo po 16 dalyvių. Bėgikės vilkėdavo tunika ligi kelių, būdavo palaidais plaukais ir apnuogintu dešiniu petimi. Nugalėtojos būdavo apdovanojamos alyvų šakele ir gaudavo dalį karvės, kurią paaukodavo deivei Herai.
Pirmosios šiuolaikinės žaidynės Atėnuose
1896 m. balandžio 6 d. prasidėjo I olimpinės žaidynės. Pilnutėlis (80 tūkst. vietų) stadionas pasveikino sportininkus, atvykusius į olimpiadą parungtyniauti dviračių, fechtavimo, gimnastikos, klasikinių imtynių, lengvosios atletikos, plaukimo, sunkiosios atletikos, šaudymo ir teniso sporto šakose. Taigi, rungtys skyrėsi nuo senovės Graikijos olimpinių žaidynių rungčių. Žaidynės buvo atidarytos, atliktas specialiai joms graikų kompozitoriaus S. Samaro sukurtas olimpinis himnas.
Pagal antikinę tradiciją varžybas pradėjo lengvaatlečiai. Neveltui dabar lengvoji atletika yra sporto karalienė ir taip jau nuo Graikijos laikų. Maratono atgaivinimo idėja priklauso prancūzų filologui Mišeliui Brealiui. Jis pasiuntė Kubertenui laišką, kuriame siūlė įtraukti į programą bėgimą, skirtą atminti senovės graikų kario žygdarbiui. Graikų karvedys Miltiadas, įveikęs persus prie Maratono 490 m. pr. m. e., pasiuntė į Atėnus žygūną, kad praneštų šią džiugią žinią. Balandžio 10 dieną iš 59 lengvaatlečių 24 stojo į bėgimo Maratonas-Atėnai startą.
Antrą valandą po pietų startininkas pulkininkas G. Papadiamamtopulas pistoleto šūviu davė startą. Bėgikai pasileido į kelią. Per didžiulį karštį sportininkus lydėjo dviratininkai, raiti kareiviai, dviviečiai vežimukai su gydytojais. Pakermyje buvo kontrolinis punktas, kur bėgikai galėjo atsigerti vandens ir vyno. Neišlaikę karščio ir sunkumų apalpo du dalyviai. Dešimtame kilometre į priekį įsiveržė prancūzas Alminas Lermiuzjo, nuo jo 30 metrų atsilikinėjo australas Flekas, dar atokiau bėgo vengras Kelneris ir amerikietis Blekas. Geriausias iš graikų bėgo atsilikęs 3 kilometrais. Lermiuzjo po 30 km pasitraukė iš varžybų, tada Flekas įsiveržė į priekį. Tačiau netrukus jį pasivijo graikas Spiras Luisas ir bėgo kartu. 37-ajame kilometre graikas ilgais žingsniais aplenkė australą ir tapo lyderiu. Jam įbėgus į stadioną, pradėjo gausti 80 tūkstančių žiūrovų. Po finišo nugalėtoją žiūrovai nunešė prie karaliaus ložės. 23 metų laiškanešys iš Amarusi kaimo tapo Graikijos nacionaliniu didvyriu. S. Luisas daugiau nebedalyvavo varžybose. Jis nusipirko namelį, sukūrė šeimą ir kukliai ūkininkavo.
Taip pat skaitykite: Dalyvių sąrašas: šuolis į aukštį Seule
JAV dalyvavimas olimpinėse žaidynėse
JAV vaidina svarbų vaidmenį olimpinių žaidynių istorijoje, nuolat siunčiant stiprias komandas ir pasiekiant puikių rezultatų.
Ankstyvieji metai
III olimpinės žaidynės buvo surengtos Sent Luise, JAV. Kaip ir Paryžiuje, žaidynės vėl vyko kaip pasaulinės parodos sudedamoji dalis ir buvo labai ištęstos. Žaidynių programą papildė tokios rungtys kaip: liakrosas (indėnų žaidimas su kamuoliu ir lazda), rokis (kroketo variantas), šaudymas iš lanko, parodomosios krepšinio varžybos.
JAV prezidentas Teodoras Ruzveltas rėmė III olimpines žaidynes.
Žymūs JAV sportininkai ir pasiekimai
JAV sportininkai yra pasiekę daug įsimintinų pergalių olimpinėse žaidynėse. Vienas iš tokių pavyzdžių yra Alvinas Krencleinas (Alvin Kraenzlein), kuris 1900 m. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse susišlavė daugiausiai apdovanojimų. Taip pat, Džonis Vaismiuleris (Johnny Weissmuller) tapo vienu iškiliausių 1924 m. žaidynių atletų, iškovojęs 3 aukso medalius plaukime ir bronzos medalį - vandensvydyje.
1936 m. Berlyno olimpinėse žaidynėse, JAV krepšinio rinktinės gretose olimpiniu čempionu tapo Pranas Lubinas (Frank Lubin), vėliau atstovavęs Lietuvos nacionalinei komandai ir su ja iškovojęs 1939 m. Europos čempiono titulą.
1948 m. Sankt Morico žiemos olimpinėse žaidynėse, JAV bobslėjaus rinktinei atstovavo lietuvių išeivijos atstovas Edas (Ed) Rimkus. Jis su keturviečiu ekipažu laimėjo aukso medalius.
2000 m. Sidnėjuje, amerikiečių imtynininkas Rulonas Gardneris (Rulon Gardner) finale susikovė su visiška imtynių legenda iš Rusijos, Aleksandru Kalerinu - devyniskart pasaulio ir triskart olimpinių žaidynių čempionų. R. Gardneris įveikė ir rusų legendą, taip iškovodamas aukso medalį ir pateikdamas vieną rimčiausių sensacijų to meto žaidynėse.
JAV moterų softbolo rinktinė buvo nesulaikoma nuo pat tos akimirkos, kai šis sportas 1996 metais buvo pirmąkart įtrauktas į olimpinių žaidynių programą. Visus kartus JAV sportininkės iškovojo auksą, todėl nieko nestebino ir didelis pasitikėjimas savo jėgomis prieš 2008 metų Pekino žaidynes.
Amerikiečių plaukikas Michaelas Phelpsas yra geriausias ir tituluočiausias visų laikų olimpietis. 23 aukso medaliai ir bendrai 28 olimpinių medalių kolekcija kalba pati už save.
Kontroversijos ir iššūkiai
Olimpinės žaidynės neapsieina be kontroversijų. 1968 m. spalio 16-ąją du juodaodžiai JAV atletai - Tomis Smitas ir Džonas Karlosas - stovėjo ant Meksikos olimpinių žaidynių nugalėtojų pakylos, nuleidę galvas. Jie mūvėjo juodas kojines be batų. Smitas ant kaklo užsirišo juodą skarelę. Bronzos medalininkas Karlosas, dėvėjęs karoliukų vėrinį, simbolizuojantį juodaodžių amerikiečių linčiavimą, iškėlė kairį kumštį - vienybės ženklą. Juos iš karto pasmerkė Tarptautinis olimpinis komitetas. Po protesto Smitas ir Karlosas apjuodinti didžiosios žiniasklaidos, o JAV sporto institucijos jų ėmė vengti.
Lietuvos sportininkų dalyvavimas olimpinėse žaidynėse
Nors straipsnis skirtas JAV dalyviams, būtina paminėti ir Lietuvos sportininkų pasiekimus olimpinėse žaidynėse.
Istorija
Lietuvos olimpinio judėjimo pradžia laikomi 1924 m., kai mūsų šalies sportininkai pirmąkart dalyvavo olimpinėse žaidynėse. 1924 m. gegužės 25 d. Lietuvos futbolininkai žaidė prieš Šveicarijos komandą, bet pralaimėjo rezultatu 9-0. Dviratininkai nebaigė 188 km ilgio trasos dėl techninių problemų.
1928 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Amsterdame, aukščiausiai, į 5-8 vietas, pakilo boksininkas Juozas Vinča.
Sovietams okupavus Lietuvą, 1941 metų birželio 14 dieną pirmasis Lietuvos žiemos olimpinių žaidynių dalyvis Kęstutis Bulota buvo suimtas NKVD ir ištremtas į Šiaurės Uralo lagerius.
1952-1988 m. Lietuvos sportininkai olimpinėse žaidynėse dalyvavo kaip SSRS rinktinės nariai. Atstovaudami SSRS iš viso lietuviai iškovojo 25 aukso, 19 sidabro ir 16 bronzos medalių.
1992 m. Albervilyje vykusiose žiemos žaidynėse po 64 metų pertraukos vėl žengė į olimpinį stadioną kaip nepriklausomos šalies atstovai.
Žymūs Lietuvos sportininkai
1968 m. Meksike pirmuoju olimpiniu čempionu iš Lietuvos tapo boksininkas Danas Pozniakas.
1976 m. Monrealio žaidynėse, pirmuosius iš dviejų olimpinių aukso medalių pelnė dvi komandinio sporto mūsų šalies atstovės: krepšininkė Angelė Rupšienė ir rankininkė Aldona Česaitytė-Nenėnienė.
Olimpiados Lietuvai
Prancūzija mūsų olimpinėje istorijoje užima ypatingą vietą: tai šalis, kurioje Lietuvos sportininkai 1924 m. debiutavo Paryžiuje surengtose olimpinėse žaidynėse, 1992 m. Albervilyje vykusiose žiemos žaidynėse po 64 metų pertraukos vėl žengė į olimpinį stadioną kaip nepriklausomos šalies atstovai ir būtent čia, Paryžiuje, 2024 metais švęsime savo olimpinį šimtmetį.