Plaukimo pūslė - tai unikalus organas, esantis žuvyse, kuris atlieka svarbias funkcijas, susijusias su plūdrumu, kvėpavimu ir net garsų skleidimu bei priėmimu. Šis organas yra evoliuciškai svarbus, leidžiantis žuvims efektyviai prisitaikyti prie įvairių vandens aplinkų.
Plaukimo Pūslės Apibrėžimas ir Funkcijos
Plaukimo pūslė (lot. vesica natatoria) - tai tuščiaviduris organas, pripildytas dujų mišinio, esantis žuvų kūno ertmėje, dažniausiai nugarinėje dalyje. Svarbiausia plaukimo pūslės funkcija - keisti kūno tūrį, taip padedant žuvims išsilaikyti vandenyje. Šis organas leidžia žuvims be didelių pastangų plūduriuoti įvairiame gylyje, reguliuojant dujų kiekį pūslėje.
Plūdrumo Kontrolė
Plaukimo pūslė atlieka hidrostatinio organo funkciją, padedančią žuvims išlaikyti neutralų plūdrumą. Gėlavandenėse žuvyse, gyvenančiose mažiau tankioje aplinkoje nei jūrinėse, plaukimo pūslė užima iki 7% viso kūno. Pūslei plečiantis, žuvis kyla į viršų, o traukiantis - grimzta.
Papildomas Kvėpavimo Organas
Kai kurioms žuvų rūšims plaukimo pūslė tarnauja kaip papildomas kvėpavimo organas. Tokiu atveju pūslė susisiekia su išore kanalėlių pagalba, leidžiančia žuvims pasisavinti deguonį iš oro. Būtent plaukimo pūslė evoliucijos eigoje išsivystė į plaučius.
Garsų Skleidimas ir Priėmimas
Kai kurioms žuvims plaukimo pūslė atlieka rezonatoriaus funkciją arba padeda sudaryti garsinius signalus. Ši funkcija ypač svarbi žuvims, gyvenančioms drumstame vandenyje arba dideliame gylyje, kur rega yra ribota.
Taip pat skaitykite: Ateities Progimnazijos plaukimo tradicijos
Plaukimo Pūslės Sandara ir Tipai
Plaukimo pūslė dažniausiai yra maišo formos ir pilna dujų. Ji susidaro iš žarnyno priekinės dalies. Yra dviejų tipų plaukimo pūslės:
- Atviroji plaukimo pūslė: Ši pūslė lataku jungiasi su rykle. Tokią pūslę turi silkės ir lydekos.
- Uždaroji plaukimo pūslė: Ši pūslė neturi latako, jungiančio ją su rykle. Tokią pūslę turi vėgėlės ir ešeriai. Dujų prisipildymas vyksta tiesiogiai iš kraujo.
Plaukimo Pūslės Uždegimas
Plaukiojamosios pūslės uždegimas - tai gėlųjų vandenų (pvz., karpių, sazanų ir jų hibridų) ir akvariumų (pvz., auksinių žuvelių) žuvų užkrečiamoji liga. Sukėlėjas galutinai nenustatytas, tačiau uždegimą gali sukelti netinkamas vanduo (daug nitratų ir nitritų), žuvų pašaras ar jo trūkumas, kintanti temperatūra ir traumos.
Ligos Eiga ir Simptomai
Ligos eiga būna ūminė ir lėtinė. Ūminiu plaukiojamosios pūslės uždegimu žuvys dažniausiai serga vasarą. Jos plaukioja žemyn galva arba pavirtusios ant šono, pilvai išpunta. Lėtinio plaukiojamosios pūslės uždegimo klinikiniai požymiai neryškūs, ir žuvys nuo jo gaišta retai.
Diagnostika ir Gydymas
Plaukiojamosios pūslės uždegimas diagnozuojamas iš klinikinių požymių, epidemiologinių, patologoanatominių ir histologinių tyrimo duomenų. Skrodžiamose žuvyse matyti aiškių plaukiojamosios pūslės serozinio hemoraginio arba pūlinio uždegimo požymių, viena plaukiojamosios pūslės kamera kartais būna suirusi. Veiksmingų gydymo priemonių nėra.
Žuvų Kilmė ir Evoliucija
Seniausių žuvų liekanų (žvynų, dyglių) randama nuo apatinio silūro periodo. Manoma, kad žuvys atsirado gėluosiuose vandenyse, o viduriniame devone pateko į jūras. Devone nuo šarvuotųjų atsiskyrė kremzlinių žuvų grupė - Cladoselache, davusi pradžią dabartiniams rykliams ir chimeroms. Tuo metu kaulinės suskilo į dvi šakas; iš pirmosios išsivystė stipinpelekės žuvys, kremzliniai ir kauliniai ganoidai, kaulingosios žuvys, iš antrosios - riešapelekės ir dvikvapės žuvys.
Taip pat skaitykite: Europos čempionatas: Giedriaus Titenio žygdarbiai
Žuvų Kūno Sandara ir Judėjimas
Žuvų kūno forma prisitaikiusi plaukiojimui, be to, ji priklauso nuo gyvensenos. Greitai plaukiojančių žuvų kūnas dažniausia verpstiškas (pvz., ryklio, lašišos), kai kurių - strėliškas (pvz., lydekos, daugumos karpinių žuvų), pasyviai plaukiojančių - rutuliškas (pvz., mėnulžuves), judančių smėlėtame ar dumblėtame dugne - gyvatiškas (pvz., ungurio), pasyviai gulinčių ant dugno - asimetriškas, labai plokščias (pvz., plekšnės).
Pelekai
Pelekai pas žuvis būna poriniai ir neporiniai. Poriniai pelekai atitinka sausumos gyvūnų galūnes. Krūtinės pelekai - priekines galūnes, o pilvo dubens - galines. Sausumos gyventojai neturi neporinių pelekų analogų. Neporiniai pelekai - tai uodegos ir vienas ar keli nugaros bei pauodegio.
Pelekų struktūra ir funkcijos priklauso nuo aplinkos sąlygų ir gyvenimo būdo. Dažniausiai jie pritaikyti plaukimui vandenyje, bet pas kai kurias labirintines žuvis pilvo pelekai pavirto į lietimo organus, turinčius neįtikėtinas siūlines formas. Yra žuvų, kurios savo krūtinės pelekų pagalba paskrenda virš vandens. Kartais pelekai pavirsta į dauginimosi organą, tai pauodegio pelekas pas gyvavedes žuvis arba pilvo pelekai pas rajas ir ryklių patinus.
Kvėpavimas
Visos žuvys kvėpuoja vandenyje ištirpusiu deguonimi žiaunų pagalba. Pas kai kurias žuvis yra papildomas organas primenantis plaučius. Žiauninio kvėpavimo mechanizmas toks: žuvis per burną įsiurbia vandenį, toliau vanduo plaudamas žiaunas išpilamas per žiaunų plyšį, o kraujo indų tinklas apraizgęs žiaunų lapelius, pasisavina vandenyje esantį deguonį per šį laiką. Kiekvienai žuvų rūšiai būdinga ištirpusio deguonies kiekio vandenyje ribinė vertė.
Kūno Danga
Žuvų kūnas padengtas daugiasluoksne oda, kurioje išsidėsčiusios gleivių ląstelės. Jų išskiriamos gleivės apsaugo odą nuo bakterijų, virusų ir padeda slysti vandenyje. Kai kurios žuvys turi tiktai odą, pavyzdžiui, šamai. Dauguma žuvų padengtos žvynais.
Taip pat skaitykite: Lietuvos baseinų gidas
Žvynų Tipai
Yra 4 rūšių žvynai:
- Plakoidiniai žvynai: Tai daugybe smulkučių dantukų plokštelių, kuriomis padengti rykliai.
- Ganoidiniai žvynai: Būdingi kaulinėms žuvims (erškėtinėms, kaimanžuvėms, amijoms, daugiapelekiams). Žvynai rombo formos, tarpusavyje sujungti lanksčia jungtimi.
- Cikloidiniai žvynai: Būdingi didžiajai daugumai kaulinių žuvų. Jie persidengia lyg stogo čerpės.
- Ktenoidiniai žvynai:
Dauginimasis
Išskiriama ikrus dedančios ir gyvavedės žuvys. Žuvys yra skirtalytės, kai kurios hermafroditės (pvz., akmeninis ešerys). Patelės dažniausiai didesnės už patinus. Neršto metu pakinta daugumos žuvų kūno spalva, kai kurių kūno dalių forma. Kai kurios žuvys migruoja į tolimas nerštavietes (pvz., lašišos, niegės, stintos). Išneršiama nuo keliolikos iki kelių milijonų ikrų. Dauguma dauginasi keletą kartų per gyvenimą, kai kurios - tik vieną kartą (pvz., Tol.Rytų lašišos), po to žūva.
Mityba
Egzistuoja keli mitybos tipai:
- Planktofagai: Mintantys planktonu (pvz., žuvų jaunikliai, stintos, seliavos, aukšlės, banginiai).
- Bentofagai: Mintantys vandens dugno gyvūnais (zoobentosu) (pvz., karšis, lynas, plekšnė).
- Plėšrios žuvys: Maitinasi smulkesnėmis žuvimis.
Spalva
Visi žuvų atspalviai priklauso nuo pigmento ląstelių, kurios išsidėsčiusios tarp odos sluoksnių, epidermio ir dermos.
Šoninė Linija
Šoninė linija - vandens judėjimo jutimo organų sistema, kuri leidžia žuvims orientuotis erdvėje.
Skoniniai Jutimai
Žuvys turi daug skoninių jutimų. Pas žuvis skoniniai svogūnėliai yra ne tik burnos ertmėje, jie gali būti išmėtyti po visą kūną, dažniausiai lokalizuojasi galvoje, ūsiukuose, pelekuose.
Daugiapelekės Žuvys
Daugiapelekiai (Polypteriformes) - tai senovinė žuvų grupė, turinti savitą plaukimo pūslę, kuri atlieka papildomo kvėpavimo organo funkciją.
Daugiapelekių Sandara
Daugiapelekių kūnas labai pailgėjusiu liemeniu, gyvatiškas, galva stipriai suplota, burna didžiulė, aprūpinta kūgiškais dantukais. Kūnas padengtas rombiniais, tarpusavyje paslankiai sujungtais gonoidiniais žvynais. Nugarinis pelekas - tai virtinė mažų sudedamų pelekėlių (5-18), turinčių po vieną kietą spindulį, išsidėsčiusių išilgai visos nugaros, ir krūtininis, mėsingu pamatu prisegtas arti žiaunadangčio.
Daugiapelekių Kvėpavimas
Daugiapelekiai turi savitą plaukimo pūslę - tai lyg primityvūs plaučiai, susidedantys iš didesnės dešiniosios ir mažesnės kairiosios dalių. Abi dalys sujungtos su žarnynu bendru kanalu, tai lyg papildomas kvėpavimo organas. Jei žuvies oda drėgna, ji gali kurį laiką kvėpuoti atmosferos oru.
Daugiapelekių Gyvenimo Būdas
Karščiausiomis dienos valandomis daugiapelekiai slepiasi tarp vandens augalų, atsirėmę į telkinio dugną krūtininiais pelekais ir uodega. Temstant suaktyvėja, išplaukia ieškoti maisto. Daugiapelekių maistas - tai vabzdžiai, vėžiagyviai, moliuskai, varlės, žuvys, netgi augalų fragmentai ir sėklos. Žuvų regėjimas labai silpnas, todėl medžioklėje pasikliauja uosle.
Akvariumas - Būdas Bendrauti su Gamta
Šiuolaikinis žmogus jaučia didžiulį poreikį bendrauti su gamta. Akvariumai ar dekoratyviniai tvenkiniai - tai būdas pasijusti arčiau gamtos. Žiūrint į akvariume plaukiojančius mažyčius padarėlius, žmogaus emocijos aprimsta, organizmas išskiria medžiagas, kurios didina laimės pojūtį.