Ritminės Gimnastikos Pratimai Kūno Kultūros Pamokose: Efektyvūs Aktyvūs Metodai Fiziniam Ugdymui

Įvadas

Šiuolaikiniame pasaulyje, kur fizinis aktyvumas mažėja dėl kasdienės įtampos, kūno kultūros pamokos tampa itin svarbios. Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams (7-11 metų) tai yra esminis periodas motoriniam aktyvumui formuoti, įsisavinant naujus pratimus ir jų elementus. Nagrinėjama tema aktuali, nes aktyvūs mokymo metodai suteikia kūno kultūros pamokoms gyvumo, kuris yra labai svarbus pradinėse klasėse.

Aktyviųjų Mokymosi Metodų Samprata ir Įvairovė

Mokytojas, taikantis aktyvaus mokymosi metodus, privalo turėti teorinį pagrindą, išmanyti metodų įvairovę ir paskirtį. Mokytojui svarbu suvokti, kodėl jis renkasi vieną ar kitą metodą, ar tas metodas atitinka jo darbo stilių, mokinių pasirengimą mokytis aktyviai, dalyko ir pamokos uždavinius. Metodo pasirinkimą taip pat sąlygoja turimos mokymo priemonės arba mokytojo gebėjimas jas sukurti.

Užsienio literatūra ir Lietuvos mokyklos patirtis atskleidžia, jog daugybė šiuolaikinių metodikos naujovių - tai kartu ir XX a. pradžios pedagoginių ieškojimų, laimėjimų atgarsis, praeities idėjų atspindys dabartyje. Tai ryšku ir Lietuvos švietimo reformos dokumentuose. Bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų Bendrųjų programų įvadinėje dalyje, kalbant apie vaiką, jo pažinimą, bendravimo svarbą, apie mokymo ir mokymosi metodus, formas, t. y. Mokyklai rūpi ugdyti visapusišką žmogų, o ne vien perteikti jam žinias.

Mokymo metodai yra ne prastesnis pedagoginio darbo veiksnys nei ugdymo turinys. Nėra ir negali būti universalaus, kiekvienam mokytojui ir mokiniui tinkančio metodo. Mokytojas pagal savo prigimtį ir jėgas renkasi tokius metodus, kurie jam padėtų geriausiai pasiekti ugdymo tikslus ir uždavinius. Jei jam pačiam patogus metodas nepadeda skleistis kiekvieno mokinio individualybei, derėtų ieškoti kito arba permąstyti tą patį metodą. Tai pedagogo profesinio pasirengimo, jo pedagoginių pažiūrų bei takto reikalas. Mokytojams, kurie nepasiruošę rinktis ir linkę remtis vienu labiausiai žinomu būdu, gresia pavojus tapti mirtinai nuobodiems. Kaip žinia, įvairesni mokymo būdai sužadina mokinių susidomėjimą, neleidžia nuobodžiauti, turi įtakos mokymosi motyvams.

Koks mokymo metodas yra geriausias, galima pasakyti tada, kai tiksliai įvertinamos mokinių savybės (amžius, motyvai, ankstesnis mokymasis ir rezultatai) ir mokymo tikslai. Vieni metodai geriau padeda išmokyti vienus mokinius, kiti - kitus. Kiekvienas mokytojas siekia, kad jo pamokos būtų įdomios, padėtų mokiniams įsisąmoninti mokomąją medžiagą, ugdytų jų kūrybiškumą ir norą daugiau sužinoti.

Taip pat skaitykite: Gimnastikos gumos nauda

Tarptautinių žodžių žodyne (1985) žodis „metodas“ (gr. methodos - tyrimo kelias) reiškia „veikimo ir reiškinių tyrimo būdą, veiksmą“. Lietuvių enciklopedijoje (1959) randame ir tokį apibrėžimą: „Metodas (gr. methodos - tyrinėjimas, sekimas) - planingas elgesys su objektu, kad jį kuriuo nors atžvilgiu galima greičiau, be keblumų ir nuostolių apvaldžius“. Pedagogikos terminuose (Jovaiša L., 1993) mokymo metodas nusakomas, kaip „vadovavimo mokymuisi veiksmų, būdų visuma konkrečiam mokymo tikslui pasiekti“. Mokymosi metodas (ten pat) - „mokinių veiklos būdų sistema įsisavinant žinias ir įvaldant mokėjimus bei įgūdžius. XX a. pirmosios pusės edukologas S. Jovaiša L., (1989), Jakavičius V., Juška A. (1996), Rajeckas V. Panašiai mokymo metodą apibrėžia Teresevičienė ir kt. (2002) - tai pasikartojančių veiksmų visuma, tinkanti mokytis įvairiems dalykams ir svarbi išmokimui. Autoriai teigia, kad visi metodai yra geri, jei tinkamai panaudojami. Vieni metodai labiau tinkami naujai medžiagai perteikti, kiti individualiam darbui, tretieji mokymuisi grupėse ir socialinių gebėjimų plėtotei. Norint pasiekti gerų rezultatų, mokymosi metodai turėtų būti derinami tarpusavyje. Svarbiausia suprasti, kokioje situacijoje koks metodas pasitarnautų mokymo(si) tikslams (Teresevičienė ir kt. Rajeckas V. (1999) pateikia tokį apibūdinimą: „Mokymo metodai - tarp savęs susiję mokytojo bei mokinių veiklos būdai, kuriais mokiniai, mokytojo vadovaujami, įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių, yra lavinami ir auklėjami. Bendrosios programos skatina rinktis ne žinių perteikimo ir jų iškėlimo metodą, o mąstymo ugdymo metodą. Dabar, kintant mokyklos modeliui ir ugdant mąstančią asmenybę, iškyla mokymo metodų pasirinkimo problema. Bendrosiose programose akcentuojama, kad mokykloje taikomi ugdymo metodai turėtų atitikti ugdymo turinio diferencijavimo ir integravimo siekius.

Dirbant aktyviais mokymosi metodais, mokytojams ir mokiniams prireiks visiškai kitokių įgūdžių negu tokioje mokymo programoje, kai mokytojai siekia tik perduoti mokiniams informaciją. Mokytojai turi gebėti kelti klausimus, padėti mokiniams išmokti, vesti derybas. Mokytojai privalo gebėti kontroliuoti klasę. Jie turi mokėti bendradarbiauti su mokiniais, kai dėl to, ko mokomasi, galima ginčytis. Mokymas mokytojams tampa įdomesnis. Visi mokytojai nori skatinti mokymąsi, o čia jie gali matyti, kaip tai vyksta. Jie palaiko grįžtamąjį ryšį su mokiniais ir atsižvelgdami į tai gali koreguoti pamoką. Mokinių gebėjimas taip pat skiriasi. Kartais mokiniai, nors ir turintys puikią atmintį, nesugeba mąstyti. Kadangi mąstymo įgūdžių jiems prireiks ateityje, geriau juos ugdyti dabar. Mokinių žinojimas turi būti įsisąmonintas, nes priešingu atveju jie nepasinaudos žiniomis. Į aktyvų mokymą įtraukiami ir tėvai. Labai svarbu, kad mokyklose mokiniai būtų raginami pateikti savo požiūrius, klausinėti ir dalyvauti diskusijose pamokoje gvildenama tema. Aktyvaus mokymosi metodai - tai būdai pasiekti tikslą. Jie padeda mokytojams išdėstyti dalyko turinį taip, kad mokiniai jį lengvai įsisąmonintų. Šiuo atžvilgiu svarbu ne tik žinių suvokimo, bet ir tų žinių panaudojimo aspektas. Gebėjimas kritiškai mąstyti yra svarbus tam, kad žmonės aktyviai gyventų, veiksmingai dirbtų ir funkcionuotų besikeičiančioje visuomenėje.

Mokytojas, naudojantis pamokose aktyviuosius mokymosi metodus, siekia, kad jo pamokos būtų įdomios, padėtų mokiniams įsisąmoninti mokomąją medžiagą, ugdytų jų kūrybiškumą ir norą daugiau sužinoti. bet ir plėtoja mokinių gebėjimą kritiškai mąstyti, taikyti įgytas žinias tiek įprastomis, tiek naujomis sąlygomis.

Jakavičius V, Juška A. (1996) nurodo, kad bet kurį dalyką dėstydamas, mokytojas turi vartoti įvairius metodus, neapsiribojant keliais paprasčiausiais, pavyzdžius, aiškinimu bei pratimų atlikimu. XX a. pirmosios pusės lietuvių pedagoginėje literatūroje skiriami tetiniai (pateikiamieji) ir euristiniai (atrandamieji) metodai.

XX a. pabaigos pagrindinis naujųjų metodų bruožas - mokytojo iir vaiko sąveika. Šiandien žinomas ir naujas metodų skirstymo pagrindas: tai skirtingas požiūris į mokyklos vaidmenį kultūros raidoje ir į kultūros tradicijos perėjimą. Kaip nurodo Jovaiša (1989), metodų tobulėjimo bei plėtotės tendencija buvo tokia: nuo žodinių (teikiančių informaciją) eita prie praktinių, o nuo jų - prie savarankiškumą bei kūrybingumą ugdančių metodų.

Taip pat skaitykite: Pasirengimas Rio: Lietuvos gimnastai

Jakavičius (1996), Juška ((1996), Rajeckas (1997,1999) ir kt. praktiniai metodai (įvairūs pratimai, praktiniai darbai, užduotys raštu ir žodžiu, grafiniai bei laboratoriniai darbai ir t. t.). Ilgai buvo naudojami tradiciniai metodai, nuo kurių nedrįsta nutolti, iir pamokos tapo vienodos, nuobodžios. Mokiniams stengtasi suteikti kuo daugiau žinių. Arends knygoje (1998) „Mokomės mokytis“ išsamiai rašoma apie dėstymą, sąvokų mokymą, tiesioginį aiškinimą, mokymąsi bendradarbiaujant, mokymą tyrinėti ir klasės diskusijas.

Darbo Grupėmis Metodas

Mokiniai aktyviai dalyvauja pamokoje. Mokiniai yra įtraukti į darbą, turi galimybę mokytis bendradarbiauti sprendžiant vienokią ar kitokią problemą. Būdami grupės nariais, mokiniai taip pat mokosi bendrauti, diskutuoti bei pagrįsti savo požiūrį vienu ar kitu klausimu. Jei nori susitarti, privalo įsiklausyti į vieni kitų nuomones, o nuomonių būna įvairių.

Sumanūs mokiniai turi galimybę atskleisti savo gebėjimus, neatkreipdami visos klasės dėmesio. Jaunimas dažnai nuogąstauja ir neparodo visos savo erudicijos, nes bijo pasirodyti „mokytojo numylėtiniu“ ar išsiskirti. Darbo grupėmis metodas šią problemą panaikina pačioje pradžioje. Gabūs mokiniai yra kitų vertinami, nes jie yra lyg jų mokytojai, o ne varžovai. Pastebėta, kad taikant darbo grupėmis metodą mokiniai mielai mokosi iš savo draugų. Turėtume pagalvoti patys apie save - mokytojus. Ar mokydami netampame savo dalyko meistrais? Ar mokymas neverčia tikrinti savo žinių, kad galėtume jas perteikti kitiems suprantama forma?

Lėtesnio mąstymo bei suvokimo vaikai, taikant darbo grupėmis metodiką lengviau ir suprantamiau įsisavina dėstomą medžiagą. Mokinys, kurio klasėje nematyti, nejausdamas diskomforto, darbo grupėmis dėka, turi galimybes atskleisti savo gebėjimus ir parodyti erudiciją. Tai galima paaiškinti tuo, jog tradicinėje pamokoje mokinys bijo pažeminimo, bijo suklysti ir klaidingai atsakyti. Kartą klasės akivaizdoje sugėdintas, mokinys daugiau niekad nesiryš savo noru atsakinėti į jokį klausimą, nes bijos pasirodyti neišmanėliu. Tuo tarpu dirbdamas mažoje grupėje jis mažiau rizikuoja, spręsdamas vienokį ar kitokį uždavinį.

Taikant darbo mažomis grupėmis metodiką, naudos turi ir nedrąsūs klasės mokiniai. Darbas tokioje grupėje sukelia tokiam mokiniui priimtinumo jausmą. Sėkmingas darbo grupėmis metodo taikymas tai ne tik 4 mokinių surinkimas, bet ir medžiagos, kurią naudojant turi būti atliktos užduotys, pateikimas. Mokytojas privalo atidžiai ir tiksliai peržiūrėti mokymo programą ir pritaikyti ją mokymo modeliui. Taikant darbo grupėmis metodiką, labai svarbu yra iš pradžių susipažinti su šaltiniais, ir kritiškai juos peržiūrėjus atrinkti tuos, kuriuos norėtumėte panaudoti pamokoje. Vėliau reikia parengti kiekvienam šaltiniui keletą klausimynų, kurie paskatintų mokinius diskusijai bei lavintų jų kritinį mąstymą. Kiekviena grupė privalo gauti skirtingą tekstų rinkinį. Parenkant tekstus, reikia atkreipti dėmesį į tai, koks yra pamokos tikslas ir, kad kiekviena grupė nagrinėtų tuos klausimus, kurie yra susiję su pamokos tema. Mokytojas, norėdamas, kad mokiniai gerai suprastų nagrinėjamą problemą, privalo taip suformuluoti klausimus ir parinkti tokias užduotis, kurios mokinius sudomintų. Mokytojas privalo pats savęs paklausti: kodėl noriu, kad mokiniai to išmoktų?

Taip pat skaitykite: Privalumai naudojant gimnastikos kamuolį

JAV atlikti tyrimai rodo, jog žmonės turi įvairius mokymosi stilius ir įvairiai įsisavina naują medžiagą. Vieni vaikai geriau mokosi klausydami paskaitų, kiti skaitydami knygą, treti geriau įsisavina medžiagą ir labiau koncentruoja dėmesį tuomet, kai mokytojas asmeniškai juos paragina. Todėl mokytojas privalo turėti omenyje, jog dirba su vaikais, kurie labai įvairiai įsisavina žinias, turi nevienodus gabumus ir įgūdžius.

Apibendrinant galima teigti, kad demokratinėje visuomenėje, kurioje mokome gerbti kitų teises ir laisves, darbas grupėmis padeda ugdyti tolerancijos bei individo ir grupės santykio suvokimą. Darbas šiuo metodu keičia patį mokinių požiūrį į mokyklą bei mokymo procesą, leidžia pasiekti aukštesnių mokymosi rodiklių ir didinti vidinę mokymosi motyvaciją. Naudojant šį aktyvųjį mokymo metodą, mokiniai mokosi diskusijos meno, kuris yra demokratinės mąstysenos ir gyvensenos pagrindas. Neįmanoma išugdyti vaikų demokratinės visuomenės gyvensenos pagrindų, jei išmokysime juos tik mėgdžioti mokytojų žodžius. Neišplėtosime demokratinio - kritinio mąstymo, jei mokiniai, nagrinėdami vienokią ar kitokią problemą, žinos tik vieną „teisingą“ atsakymą, kurį pateikė mokytojas.

Jaunesnio Mokyklinio Amžiaus Vaikų Fiziniai Ypatumai

Kiekviename amžiaus tarpsnyje organizmo funkcijų ir sistemų reakcija į išorinius veiksnius yra specifinė. Pradinėje mokykloje atramos judėjimo aparatas intensyviai formuojasi. Keičiasi visų 206 stuburo kaulų forma, matmenys ir vidinė struktūra. Vaikų kaulai skiriasi nuo suaugusiųjų chemine sudėtimi ir fizinėmis savybėmis. Juose daugiau vandens, organinių medžiagų, didelę dalį skeleto sudaro kremzlinis audinys.