Vilniaus „Rytas“ - tai krepšinio klubas, turintis turtingą istoriją ir palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos ir Europos krepšinyje. Nors sirgalių gretose kyla daug diskusijų, Vilniaus „Rytas“ savo istoriją skaičiuoja dar nuo 1964-ųjų, kai buvo įkurta „Statyba“. Nuo pat įkūrimo klubas siekė aukščiausių tikslų, įsitvirtino Eurolygos sistemoje ir sukūrė Vilniaus krepšinio legendą. Šiame straipsnyje apžvelgsime klubo raidą nuo pat įkūrimo, prisiminsime svarbiausias pergales, žymiausius žaidėjus ir trenerius, taip pat aptarsime dabartinę klubo situaciją ir ateities perspektyvas.
„Labai didžiuojamės ir džiaugiamės garbinga Vilniaus krepšinio istorija, kurią dar 1964 m. pradėjo kurti „Statybos“ vyrai. Manome, kad istorija turi svarbų ryšį su dabartimi. Siekiant naujų pergalių, mes visada galime atsiremti į mūsų herojus, pasisemti iš jų patirties, įkvėpimo ir naujų jėgų“, - sako „Ryto“ direktorius Justas Jankauskas.
„Statybos“ laikotarpis (1964-1997 m.)
Pirmoji #RytasRetro dalis skirta „Statybos“ ištakoms, kurios siekia praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį. Vilniaus „Statyba“ buvo įkurta 1964 metais ir ilgą laiką buvo viena stipriausių Lietuvos krepšinio komandų. Pirmaisiais krepšinio entuziasto ir trenerio Antano Paulausko 1964 m. įkurtos „Statybos“ namais tapo Naujamiestyje, Vytenio gatvėje esanti sporto salė.
„Tai buvo labai jauki salytė ir vilniečiai labai ją mylėjo. Per rungtynes balkonai ir parteris užsipildydavo „iki ausų“. Žmonės sėdėdavo prie pat aikštės linijų. Ten kažkokiu būdu sugebėdavo sutilpti tūkstantis vilniečių“, - prisimindamas pirmuosius „Statybos“ žingsnius su šypsena pasakoja ilgametis klubo žaidėjas Juozas Rimkus.
Istorine tapusi sporto salė savo paskirtį atlieka iki pat šių dienų. Šį birželį čia vyko Lietuvos moksleivių krepšinio lygos U12 čempionato finalas, kuriame dėl trofėjaus kovojo Vilniaus krepšinio mokyklos (VKM) ir Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) jaunieji krepšininkai.
Taip pat skaitykite: Lokomotyvas-Rytas: rungtynių laikas
Didžiausias „Statybos“ pasiekimas istorijoje - trečioji vieta SSRS čempionate 1979-aisiais. Ši komanda išugdė ne vieną žymų krepšininką, kurie vėliau garsino Lietuvos vardą tarptautinėje arenoje.
Prie profesionalaus Vilniaus krepšinio ištakų tiesiogiai prisilietęs pašnekovas įsitikinęs - vilniečiai myli krepšinį, o pats svarbiausias dalykas - šimtaprocentinis žaidėjų, trenerių ir visos Vilniaus bendruomenės atsidavimas ir tikėjimas savo miesto klubu.
Dukart Lietuvos čempionu su „Statyba“ tapęs J. Rimkus išskirtinio pokalbio metu pasidalino prisiminimais apie klubo susikūrimą, kalbėjo apie ateities galimybes bei jaunimo ugdymo svarbą.
Klubo susikūrimo istorija
- Kokia „Statybos“ susikūrimo istorija? - pradėjome pokalbį su J. Rimkumi.
- Viskas prasidėjo nuo trenerio A.Paulausko, kuris turėjo labai stiprią ambiciją Vilniuje sukurti pajėgią krepšinio komandą. Žinoma, norint suburti profesionalų komandą, reikėjo rasti finansavimą, kad žaidėjai galėtų visą savo laiką skirti krepšiniui ir treniruotųsi dukart per dieną. A. Paulauskui pavyko gauti įtakingų žmonių palaikymą ir reikalai pajudėjo pirmyn.
Taip pat skaitykite: Legendiniai „Ryto“ marškinėliai
A. Paulauskas apskritai buvo labai ambicinga asmenybė. Jis visada rasdavo būdų ir kelių, kaip pasiekti savo tikslą. Jis buvo ne tik treneris, bet ir puikus krepšinio vadybininkas. Jo organizaciniai sugebėjimai - tikrai ypatingi. Treneris ieškojo galimybių pamatyti, kaip sportuoja ir dirba NBA klubai. Manau, tokių žmonių klube turime ir dabar. Tokie žmonės krepšiniui labai reikalingi.
Žaidėjų paieška ir gyvenimo sąlygos
- Kaip pats atsidūrėte Vilniuje ir „Statyboje“?
- A. Paulauskas žaidėjų ieškojo pačiame Vilniuje, visoje Lietuvoje ir už jos ribų. Jau tuomet jaunimo krepšinis buvo matomas ir treneriai tikrai žinojo perspektyviausius moksleivius ir sekdavo jų žaidimą. Mane 1964 m. pakvietė prisijungti mano žemietis Rimantas Endrijaitis ir A. Paulauskas. Jie pasakė labai paprastai - staigiai sėdi į mašiną ir važiuoji į Vilnių. Taip čia ir atsidūriau (šypsosi).
- Kokie krepšininkai „Statyboje“ žaidė pirmuose sezonuose?
- Kaip pirmuosius tikrus „statybininkus“ galėčiau įvardinti R. Endrijaitį, Mykolą Karnišovą, Jurą Kaziūną, Gracijų Naujiką. Eduardą Kairį, Rimą Girskį, Romą Ancevičių, Algimantą Riauką, Algį Radžiukyną, Olegą Moisejenką, Algimantą Ližaitį, Česlovą Daugėlą, Eduardą Kriščiūną, Henriką Petrauską. Maždaug tokia buvo pirmoji kapela, iš kurių, deja, pusės šitoje žemėje jau nebėra.
Taip pat skaitykite: "Ryto" analizė ir apžvalgos
- Kur ir kokiomis sąlygomis gyvenote?
- Žaidėjai įvairiose miesto vietose buvo apgyvendinti bendrabučių kambarėliuose. Aš pradžioje su dar 3 studentais gyvenau tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto (VPI) bendrabučiuose prie Neries. Tiesa, vėliau persikėliau pas R. Endrijaitį. Dar vėliau gavau bendrabutį dabartinėje Švitrigailos g.
- O kur vyko pirmosios „Statybos“ treniruotės ir rungtynės?
- Naujamiestyje esančioje Vytenio gatvėje. Tai buvo labai jauki salytė ir vilniečiai labai ją mylėjo. Per rungtynes balkonai ir parteris užsipildydavo „iki ausų“. Aišku, salytė nedidelė, žmonės sėdėdavo prie pat aikštės linijų. Ten kažkokiu būdu sugebėdavo sutilpti tūkstantis vilniečių (šypsosi).
Nuo 1971 m. „Statyba“ pradėjo žaisti Vilniaus sporto rūmuose. Kas įstrigo iš to laikotarpio?
- Pamenu rungtynes su Kijevo komanda. Mes ilgą laiką atsilikinėjome, bet sugebėjome juos pasigauti ir galiausiai laimėjome. Po tos pergalės žiūrovai kapitaliai „nušlavė“ visą barą (juokiasi).
SSRS čempionato bronza
- Aukščiausias „Statybos“ pasiekimas - 1979 m. SSRS čempionato bronza. Kur tuo metu buvote ir ką atsimenate apie šį titulą?
- Tuo metu klubo treneriu jau dirbo R. Endrijaitis. Nors jau nebuvau komandoje, palaikiau gerus santykius su žaidėjais ir treneriu. Labai džiaugiausi, kad komandai pavyko sužaisti tokį gerą sezoną. Labai žavėjausi Algimantu Paviloniu, kuris man iš tos bronzinės komandos paliko didžiausią įspūdį. Labai jį vertinu ir kaip krepšininką-kovotoją, ir kaip dorą žmogų. Aišku, toje komandoje buvo ir kitų labai gerų krepšininkų - tas pats Jonas Kazlauskas, Vytenis Andriūnas ir kiti. Tai buvo labai smagi ir įsimintina pergalė pačiam klubui ir visam miestui.
Žymiausi „Statybos“ žaidėjai
Tarp žymiausių „Statybos“ žaidėjų galima paminėti:
- Šarūną Marčiulionį: Kaune gimęs, bet oficialiose rungtynėse Lietuvoje tik Vilniaus klubo marškinėlius vilkėjęs krepšininkas. Š. Marčiulionis „Statybai“ atstovavo septynerius metus (1982-1989 m.), kol tapo vienu iš pirmųjų europiečių, pravėrusių NBA duris. Šis įžaidėjas buvo viena ryškiausių žvaigždžių SSRS čempionate, dukart išrinktas geriausiu lygos krepšininku. Galingas sudėjimas, atletiškumas, puiki kamuolio varymosi technika ir minkštas metimas. Š.Marčiulionis pelnytai yra laikomas ne tik Vilniaus klubo, bet ir visos Lietuvos krepšinio legenda.
- Joną Kazlauską: Šį lietuvį labiausiai garsina pasiekimai trenerio kėdėje, tačiau prieš 40 metų J. Kazlauskas buvo neatsiejama „Statybos“ dalis. Panevėžyje gimęs 191 cm ūgio aikštelės generolas pasižymėjo sumaniu žaidimu, o Vilniaus klubui atstovavo 12 metų, nuo 1973-ųjų iki 1985-ųjų. Tai vienintelis J. Kazlausko kaip krepšininko klubas karjeroje. Gynėjas per karjerą penkiskart tapo Lietuvos čempionu, stipriai prisidėjo prie trečiosios vietos SSRS čempionate (1979 m.). Skambiausia pergalė - Vilniaus sporto rūmuose įveikta Aleksandro Gomelskio vadovaujama Maskvos CSKA, kurios pagrindą sudarė tuometės SSRS rinktinės krepšininkai.
- Rimantą Girskį: R. Girskis „Statybai“ atstovavo 15 metų (1968-1983 m.), o vėliau dvejus metus užėmė vyriausiojo šios Vilniaus komandos trenerio vaidmenį (1988-1990 m.). Tai buvo įžūlus ir protingas įžaidėjas, turėjęs gerą metimą. „Combo“ gynėjas, galėjęs rungtyniauti per pirmąsias dvi pozicijas. Pasiekimai: SSRS čempionato bronzos laimėtojas (1979 m.), šešiskart Lietuvos čempionas (1972, 1973, 1975, 1977, 1981 ir 1984 m.).
„Statyba“ 1967 m. debiutavo SSRS aukščiausioje krepšinio lygoje, kurioje iš viso žaidė 16 sezonų. 1978-1979 m. sezone buvo užfiksuota aukščiausia istorijoje vieta SSRS čempionate - trečioji. Po nepriklausomybės atkūrimo „Statyba“ žaidė tuometiniame Lietuvos čempionate (antra vieta 1991 ir 1992 m.), o įkūrus Lietuvos krepšinio lygą (LKL) joje 1994 m.
„Lietuvos ryto“ эпоха (1997-2018 m.)
1997 metais Marijampolėje krepšinio komandą turėjęs „Lietuvos rytas“ perkėlė savo vardą į sostinę perimdamas legendinę Vilniaus „Statybą“. 1997 m. klubą įsigijo tuometinio dienraščio „Lietuvos rytas“ savininkas Gedvydas Vainauskas, klubas tapo „Statyba Lietuvos rytu“, o nuo 1998 m. Pagrindinė Vilniaus komanda didžiąją laiko dalį tūnojo Kauno „Žalgirio“ šešėlyje, bet per savo gyvavimo metus gali pasigirti įsimintinomis pergalėmis, titulais bei visu būriu išaugintų krepšininkų, kurie vertė kalnus ir pasaulinėje scenoje.
Kelias į Eurolygą
Daugiau nei prieš du dešimtmečius įsikūręs Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubas susidūrė su pasirinkimo dilema: dalyvauti FIBA organizuojamoje Suprolygoje ar Eurolygoje. 2000 metais „Lietuvos rytas“ pasirinko Suprolygą, kurią FIBA skubotai sukūrė kaip atsvarą Eurolygai. Tąkart Suprolyga patraukė ne tik naujoką „Lietuvos rytą“, bet ir tokius grandus kaip Maskvos CSKA, Tel Avivo „Maccabi“, Atėnų „Panathinaikos“ ir Stambulo „Efes Pilsen“. Tačiau Suprolyga gyvavo tik vieną sezoną, o vėliau visi klubai grįžo į Eurolygą.
Buvusiems „Lietuvos ryto“ klubo vadovams teko įdėti daug pastangų, kad Eurolyga priimtų Vilniaus krepšinį į savo šeimą. Tam reikėjo nuolat gerėjančių rezultatų aikštėje ir sumanios krepšinio diplomatijos. Eurolyga su Jordi Bertomeu priešakyje buvo itin palanki Kauno „Žalgiriui“, o antroji komanda iš Lietuvos elitiniame turnyre atrodė nepageidaujama. Daugybė skrydžių, susitikimai su Eurolygos vadovais ir nesuskaičiuojamos valandos pokalbių - „Lietuvos ryto“ savininkų pastangos nustelbė aktyvų Kauno klubo lobizmą Eurolygos koridoriuose.
Pasiekimai ir triumfas Europos taurėje
Šiuo laikotarpiu klubas iškovojo daug svarbių trofėjų:
- Penki Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionų titulai (2000, 2002, 2006, 2009 ir 2010 m.).
- Keturi BBL ar NEBL pirmos vietos apdovanojimai (2002, 2006, 2007 ir 2009 m.).
- Du Europos taurės titulai (2005 ir 2009 m.).
„Lietuvos rytas“ pasiekė tikslą: įsitvirtino Eurolygos sistemoje ir įrodė, kad to buvo vertas. Klubas šešis sezonus žaidė Eurolygoje, iš jų triskart pateko į „Top 16“. Europos taurę, kurioje debiutavo 2003-iaisiais, „Lietuvos rytas“ laimėjo du kartus, dar po sykį užėmė antrąją ir trečiąją vietas.
Buvo sunku surinkti konkurencingą biudžetą ir privilioti ryškius žaidėjus, bet atlygis už tai Vilniaus krepšinio sirgaliams buvo saldus: po „Lietuvos ryto“ kojomis krito tokie grandai kaip Stambulo „Fenerbahce“, „Barcelona“, Tel Avivo „Maccabi“, Atėnų „Panathinaikos“, Vitorijos „Tau Ceramica“. „Lietuvos ryto“ vardas yra tapęs Vilniaus krepšinio aukso amžiaus sinonimu.
2005 m. Europos taurės triumfas
Viena įsimintiniausių „Lietuvos ryto“ pergalių - 2005 metais iškovota Europos taurė. 2005-ųjų balandžio 19-ąją „Lietuvos ryto“ krepšininkai Šarlerua mieste (Belgija) 78:74 įveikė Kozanės „Makedonikos“ klubą iš Graikijos ir laimėjo Europos taurę (tada ji vadinosi ULEB taure) bei įgijo teisę žaisti Eurolygoje. „Vilnius pradeda kurti savo krepšinio legendą“, - čempionams sugrįžus sakė tuo metu Vilniaus meru dirbęs Artūras Zuokas.
Ši pergalė tapo lūžiu, užkūrusiu pergalių variklį Lietuvos sostinėje ne vienam ir ne dviem sezonams į priekį.
Iš tiesų, sezono pradžioje retas galėjo nuspėti, kas laukia klubo prezidento Gedvyo Vainausko ir direktoriaus J. Vainausko suburtos komandos - pirmą kartą treneriu pakviestas užsienietis serbas Vlade Djurovičius, įžaidėju - latvis Robertas Štelmaheris, atakuojančiu gynėju - amerikietis Frederickas House’as, o puolėju - bosnis Haris Mujezinovičius.
Tai buvo sezonas, kai Vilniuje pagaliau atsidarė naujutėlaitė „Siemens“ arena - tuo metu ji atrodė moderniausia kone visoje Europoje.
Europos taurės varžybose „Lietuvos rytas“ savo grupėje užėmė pirmąją vietą, prie komandos prisijungė amerikietis T. Nesby, sudėtį papildė ir Lietuvos krepšinio legenda G. Einikis, o trenerį V. Djurovičių pakeitė jaunas specialistas T. Mahoričius - likus vos kelioms dienoms iki pirmojo mačo atkrintamosiose varžybose.
T.Delininkaitis tą vakarą pataikė 5 tritaškius, visus tris dvitaškius ir pelnė 23 taškus - daugiausia per visą Europos taurės sezoną.
„Lietuvos rytas“ rungtynių pabaigoje sugebėjo išnešti sveiką kailį ir laimėjęs 81:77 atvėrė duris į ketvirtfinalį, kuriame laukė kita Salonikų komanda - PAOK.
Atsakomosiose rungtynėse Vilniuje iki mačo pabaigos likus pustrečios minutės pirmaujant vienu tašku prasidėjo ilgiausia ir nervingiausia „Lietuvos ryto“ ataka.
Tritaškį metė R.Štelmaheris, bet nepataikė. „Lietuvos rytas“ kamuolį atkovojo ir toliau tęsė „Pamesa“ kankinimą.
Tada metė A.Šležas - ir vėl netaikliai. Bet kamuolys vėl liko pas lietuvius.
Varžovai šokinėjo aplink „Lietuvos ryto“ krepšininkus kaip užvesti, prasidėjo priešpaskutinė pusfinalio mačo minutė, „Siemens“ arenoje pilnos tribūnos ėmė šaukti „Lietuva“.
Kamuolys vėl atsidūrė R.Štelmaherio rankose. Latvis vėl kalė iš trijų taškų zonos ir kamuolys perskrodė tinklelį. Paskutinę ataką T. Nesby iš varžovų perėmė kamuolį, nubėgo į kitą aikštės pusę ir įdėjo į krepšį.
Vilnius sprogo džiaugsmu!
Likus žaisti 6,4 sek. R. Javtokas pataikė baudą, po kurios rezultatas nebepasikeitė - 78:74.
Šis titulas - nepavogtas ir nenukrito iš dangaus. „Lietuvos ryto“ komanda puikiu žaidimu pati pelnė Europos taurę, o drauge - ir vietą kito sezono Eurolygos varžybose.
Atsarginis įžaidėjas Rolandas Jarutis, sėdėdamas ant A.Šležo pečių, kirpo arenos krepšio tinklelį ir peršokęs per kelias tribūnų eiles įteikė jį mačą stebėjusiam Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui.
„Jei nebūtume turėję G. Einikio, taurės Vilniuje nebūtų buvę. Finale jis įėjo į aikštę kaip tikras meistras, jo veide - absoliuti ramybė, pasitikėjimas - ir sužaidė nepriekaištingai. Tai buvo vienas lūžių finalo rungtynėse“, - kalbėjo J. Vainauskas.
Europos taurės triumfas 2009 m.
2009-aisiais iškovota Europos taurė „Lietuvos ryto“ komandai buvo antroji. Legendinį 2008-2009 m. sezoną „Lietuvos rytas“ laimėjo visus penkis turnyrus, kuriuose dalyvavo: Europos taurę, Lietuvos krepšinio lygą, Lietuvos taurę, Baltijos krepšinio lygą ir Baltijos lygos Prezidentų taurę.
Šiemet balandį sukako lygiai 10 metų nuo istorinės „Lietuvos ryto“ komandos pergalės - Italijos mieste Turine vilniečiai antrą kartą iškovojo Europos taurę, finale parklupdę vieną turtingiausių to meto Europos komandų „Chimki“, kurioje bene pusė žaidėjų turėjo NBA patirties.
Žymūs žaidėjai ir treneriai
Per „Lietuvos ryto“ istoriją klube žaidė daug žymių krepšininkų, kurie paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir Europos krepšinyje: