Obeliai - tai Lietuvos kampelis, įsikūręs nuostabioje gamtos vietovėje, apdovanotoje slėniais, upių ir ežerų kloniais. Manoma, kad jo pavadinimas kilęs nuo daugybės ten augusių obelų. Miestelis, turintis turtingą istoriją, garsėja ne tik gamtos grožiu, bet ir tradicine švente - „Obeline“, kuri kasmet pritraukia vis daugiau dalyvių ir svečių.
Istoriniai Obelių vingiai
Obeliai minimi 1509 m. Lietuvos teisės aktuose, nors kituose šaltiniuose nurodoma, kad miestelis ir jo dvaras pirmą kartą paminėti dešimtmečiu vėliau - 1519 m. Archeologiniai kasinėjimai atskleidė, kad Obelių krašte gyventa jau gilioje senovėje, akmens amžiuje. Čia aptikta akmeninių kirvukų, karių ir jų žirgų palaikų, kitų kovos reikmenų.
Tiksliai žinoma, kad 1519 m. Obeliai buvo karališkoji, arba Lietuvos didžiojo kunigaikščio valda. 1529 m. Obelių dvaras įsikūrė Kurliandijos pasienyje. Miškingos vietovės, Obelių ežeras, atrodė lyg iš paveikslėlio. Šias žemes valdė Giedraičiai, Tiškevičiai ir Petkevičiai. Pastarieji buvo gerai žinomi Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje. Jų herbe buvo pavaizduota jaučio galva, iš kairės į dešinę perdurta kalaviju. Tai vienas iš senesnių Lietuvos didikų herbų. Manoma, kad pirmasis šį herbą gavo Žemaitijos vyskupas Jurgis Petkevičius, miręs 1574 m. 1794 m. Obeliai priklausė Ignotui Petkevičiui, Ukmergės apskrities teisėjui. XIX a. antrojoje pusėje dvarą įsigijo Reinoldas Tyzenhauzas, kuris buvo žinomas kaip meno ir muzikos mecenatas. Didikas rūpinosi, kad Obelių bažnyčioje būtų muzikuojama ir giedama lietuviškai. R. Tyzenhauzui mirus, dvaras atsidūrė jo sesers Marijos (1827-1890) rankose, ištekėjusios už Aleksandro Pšezdzieckio. Pšezdzieckiai dvarą valdė iki pat Antrojo pasaulinio karo.
Dideliame dvare dirbo daug samdinių: bernų, mergų, ūkvedys, stalius, kalvis ir kt. Už darbą samdiniai gaudavo grūdų, sklypelį žemės, pasisodindavo bulvių, daržovių, užsiaugindavo vieną kitą gyvulį. Pinigų mokėjo nedaug, tad duonos užteko, o pinigų buvo maža. Tikriausiai XIII a. pab. Petkevičiai Obeliuose pasistatė klasicistinio stiliaus nedidelį medinį namą. Jo centre - keturios kolonos, virš jų - baltai nudažytas trikampis frontonas. Pastatas buvo dideliais langais, netinkuotų sienų. Į abi puses nuo centrinio statinio stovėjo oficinos. Viena iš jų buvo skirta svečiams, o kita tarnavo ūkio reikalams. Pirmojo pasaulinio karo metais dvaras sudegė.
Kadaise Obeliuose veikė arbatinė, tapusi savotiška darbo birža. Sekmadieniais, po pamaldų, į ją sueidavo bernai, mergos, piemenys. Atvykdavo ūkininkų iš kaimyninės Latvijos rinktis samdinių. Manoma, kad Obelių ir aplinkinių vietovių žmonės eidavo tarnauti į Latviją, kurios ūkiuose labai trūkdavo samdinių. Prie pasienio perėjimo punkto vykdavo ir samdinių turgūs. Samdiniai čia rinkdavosi su darbo įrankiais. Jeigu derybos su Latvijos ūkininku pavykdavo, samdinys turėdavo gauti leidimą dirbti kaimyninėje šalyje.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Geležinius Žmones ir Ko
Obeliškiai daugelį metų kovojo už duoną, žemę, laisvę ir savo išlikimą. Istorija sugulusi vietos Laisvės kovų istorijos muziejaus archyvuose. Muziejaus eksponatus, menančius Lietuvos žmonių kovas už laisvę, jų godas ir viltis, surinko iš Obelių krašto kilęs mokytojas, kraštotyrininkas, buvęs partizanas Andrius Dručkus. Jis - šio muziejaus įkūrimo iniciatorius. A. Dručkaus teigimu, visais laikais obeliečiai aktyviai dalyvavo mūsų valstybės istorijos įvykiuose. Muziejaus lankytojus pasitinka eksponatai, menantys Obelius, jo apylinkes ir žymesnius krašto žmones.
Obelių, kaip ir šalies istorija, - vingiuota, palikusi randų ir kaitinanti kraują. Dar 1655 m. Obeliai nukentėjo nuo Maskvos caro kariuomenės. Tais pačiais metais miestelį užėmė švedų kariuomenė. Prabėgus daugiau nei dešimtmečiui, švedai Obelius sunaikino. Tačiau obeliečiai ne iš tų, kurie lengvai pasiduoda. Tą puikiai atspindi 1831 m. sukilimas, kuriame pasižymėjo ir patys obeliečiai.
1940-ieji Lietuvai paženklinti skaudžiais įvykiais - Sovietų Sąjungos okupacija. Obeliuose nacionalizuotas kooperatyvas „Viltis“, dvaras, naikinamos tautinės organizacijos. Antroji sovietų okupacija 1944-aisiais atnešė vien negandų: deginamos sodybos, vykdomi areštai, į priverstinę mobilizaciją imami vyrai. Lietuvos laukais ir keliais riaumojo sovietų tankai, negailėdami nei laukų, nei sodų, žygiavo išalkusi, bet gerai ginkluota sovietų kariuomenė. Nuo pirmųjų okupacijos dienų sovietai pradėjo planingą Lietuvos gyventojų fizinį ir dvasinį genocidą.
Kaip ir visos Lietuvos, Obelių krašto žmonės ėjo ginti gimtosios žemės. Prasidėjo ginkluotas pasipriešinimas. 1945 m. Obelių šile vyko kautynės. 1942 m. obeliečiai patys projektavo ir pastatė įspūdingo dydžio paminklą krašto partizanams. Pasak A. Dručkaus, tokio masto paminklas - vienintelis Lietuvoje. Antrosios okupacijos metu milžinišką paminką bandyta įvairiausiais būdais sunaikinti. Buvo likę tik jo pamatai ir sukilėlių kapavietės. Didelėmis ir nenuilstamomis pastangomis pavyko surinkti reikiamą sumą pinigų ir 2013 m.
Obelių pramonės istorija: nuo spirito varyklos iki aliejaus gamybos
Iki pradedant spausti aliejų, Obeliai garsėjo spirito varykla. Didikai įprastai imdavosi degtindarystės. Pasak muziejininko Giedriaus Kujelio, degtinės gamybą, kokybę griežtai kontroliavo valdovų išleisti įstatymai. 1511 m. 1567 m. inventoriuje aprašytas Obelių dvaras. Prie ežero buvusi spirito varykla, tolėliau - užtvanka ir malūnas. Miestelyje gyveno 33 šeimos. Beveik visi žmonės buvo žemdirbiai.
Taip pat skaitykite: Klientų atsiliepimai apie Graičiūno sporto klubą
1907 m. Obelių dvaro sodyboje pastatyta moderni spirito varykla. Statybos darbams vadovavo iš užsienio atvykę inžinieriai. Apie 300 Obelių apylinkių žmonių bendru sutarimu kibo į darbus, nes suvokė būsimos spirito varyklos reikšmę ir naudą. Jie rinko akmenis, kuriuos atgabendavo arkliais. Visi darbai buvo atliekami rankomis, todėl akmenis ant pečių tekdavo užtempti net į 20 metrų aukštį. Tuo metu per Obelių ežerą buvo pradėtas statyti medinis tiltas, kurį vėliau Obelių gyventojai pavadino „groblumi“. Tiltas užtikrino geresnį susisiekimą.
Sumontavus užsienyje pirktus įrenginius, varykloje darbavosi septyni žmonės. Gautą produkciją tiekdavo tuomet paplitusioms „karčemoms“, kurios nešė nemažus pelnus dvarininkams ir pirkliams. Obelių spirito varyklos gyvavimo aukso amžius ėmė menkti Pirmojo pasaulinio karo metais, kai Lietuvą okupavo vokiečiai. Tuomet jie dalį įrenginių išvežė į Vokietiją, susprogdino cisternas ir jų vietose įrengė skerdyklą, kur suvarydavo ir skersdavo gyvulius savo kariuomenei ir siųsti į Vokietiją. Po karo spirito varykla ištuštėjo, pradėjo griūti. Tuščiuose pastatuose laikyti grūdai, o pagrindiniame korpuse gyveno samdiniai. Tik 1932 m. Estijoje buvo pasamdyti specialistai, 1938 m. jie atstatė gamyklą ir atnaujinto jos veiklą. Tuomet per parą čia pagaminta 400 l spirito. Tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, šį verslą vėl apėmė stagnacija. Šiuo metu Obelių spirito varykla priklauso AB „Vilniaus degtinė“.
Šiandien mieste veikia Obelių spirito varykla, lentpjūvė, pavadinimą iš „Obelių aliejaus“ į Rokiškio aliejinę keičianti viena didžiausių ir pažangiausių kokybiško maistinio, pašarinio ir biodyzelino pramonei skirto aliejaus gamintoja.
„Obelinė“ - tradicija, puoselėjanti bendruomeniškumą
Kasmet rudeniop miestelyje šurmuliuoja didžiulė šventė „Obelinė“. Praėjusiais metais renginyje dalyvavo Lietuvoje ir užsienyje žinomi atlikėjai, o renginio programa nenusileido didžiausiems festivaliams. „Tradicinė „Obelinė“ sulaukia vis didesnio žmonių susidomėjimo. Pagrindinis šventės biudžetas surenkamas iš rėmėjų. Džiugu, kad žmonės, gimę ir augę Obeliuose, bet sparnus pakėlę į didmiesčius, gimtajam kraštui padeda finansiškai.
Obelių bendruomenė - aktyvi. Senolių klubas ruošia naujas programas, kapelos dalyvauja ir kaimyninėje Latvijoje, Subatėje, vykstančiuose renginiuose. Atstumas iki Latvijos nedidelis, todėl nuo seno bendradarbiaujame ir palaikome ryšius su kaimynine šalimi. Rengiame ir bendrus projektus.
Taip pat skaitykite: Tendencijos sporto prekių rinkoje
Obeliai šiandien: tarp tradicijų ir modernumo
Šiandien Obelių miestas gražėja akyse. Gerinama infrastruktūra, dėmesys skiriamas keliams. Šiuo metu obeliškiai neturi tikro kultūros centro. Susibūrimų vietą vietiniai vadina „žaliąja“, tačiau tikimasi, kad netrukus šis pastatas taps tikru kultūros ir traukos centru.
Pasak vietinių gyventojų, Obeliai - tvarkingi ir ramūs. Čia gyvena nemažai jaunų šeimų, turinčių mažų vaikų. Tačiau norėtųsi daugiau pramogų jaunimui, šeimoms. Net parduotuvės dirba trumpiau nei miestuose.
Nepaisant iššūkių, Obeliai ne merdi. Vietos gimnazija pernai šventė 70 metų jubiliejų. Jaunimo yra. Veikia sporto klubas, ten renkasi sportuoti ne tik vietiniai, bet ir rokiškėnų atvyksta. Prieš kelias savaites duris atvėrė nauja kavinė, gėlių parduotuvė.
Turizmas ir poilsis Obeliuose
Atsidūrę netoli Rokiškio, būtinai apsilankykite Obeliuose. Ši miestelis įsikūręs nuostabioje gamtos vietovėje, apdovanotoje slėniais, upių ir ežerų kloniais. Miškingos vietovės bei krištolinio skaidrumo Obelio ežero vanduo stebino visus čia apsilankiusius.
Pirmojo pasaulinio karo metais dvaras sudegė, tačiau iki šiol yra likęs parkas. Jame lankytojų svetingai laukia Obelio poilsiavietė prie Rastupio upelio. Atokvėpio vietoje įrengti mediniai suoleliai, penkios pavėsinės, trys tilteliai per Rastupio upelį, sanitariniai mazgai, turistiniai informaciniai ženklai, automobilių ir dviračių aikštelės, sutvarkyti šaligatviai. Taigi pačiame miestelio centre sukurtos puikios sąlygos tiek pasivaikščiojimui, tiek poilsiui.
Netoliese esantis ežeringasis Ignalinos kraštas taip pat vilioja turistus. Asalnų ežeras, besiribojantis su Lūšių ežeru, poilsiautojus vilioja vingiuotais krantais, plačia įlanka ir trimis salomis. Norintiems pasimėgauti šio ežero ir jį supančių miškų ramybe šiaurinio kranto terasoje įrengta automobiliu pasiekiama Asalnų stovyklavietė. Čia drąsiai gali sustoti ir vandens sporto mėgėjai. Beveik visi regiono ežerai susieina, todėl sugalvotas žiedinis 40 km dviejų dienų vandens maršrutas baidarėmis arba kanojomis, kuris prasideda nuo Palūšės. Ši atokvėpio vieta įeina į 17 km ilgio 7 val. trunkantį pėsčiųjų žygio maršrutą po Aukštaitijos nacionalinį parką, kuris prasideda Palūšėje, o baigiasi Ginučiuose.