Futbolas Lietuvoje turi gilias tradicijas, o stadionai, kuriuose vyksta rungtynės, yra neatsiejama šios istorijos dalis. Nuo pirmųjų aikštelių iki modernių arenų, Lietuvos futbolo stadionai atspindi šalies sporto raidą ir visuomenės požiūrį į futbolą.
Pirmieji stadionai ir aikštelės
Šiauliuose, Tilžės gatvėje, prie įmonės „Baltik vairas“, 1926 m. oficialiai atidaryta „Makabi“ aikštė, įrengta apie 1925 metus turtingų verslininkų lėšomis. Šioje, tuomet miesto reprezentacinėje sporto aikštėje, aptvertoje medine tvora, vyko futbolo rungtynės. 1930 m. liepą šiame stadione įvyko pirmosios tarptautinės futbolo rungtynės tarp Šiaulių rinktinės ir Vienos „Hakoah“ (Austrija) komandos. 1937 m. šiame stadione šiauliečiai rungtyniavo su Budapešto „Kispest" (Vengrija) ekipa.
Šiandien pirmojo Šiaulių stadiono vietą žymi dekoratyvinis akcentas, kuriame įamžinta nuotrauka iš 1930 m. rungtynių ir užrašas: „Šiauliai - mūsų miestas“. Šis akcentas primena apie miesto futbolo istorijos pradžią.
Situacija su futbolo aikštele ir stadionais Vilniuje
Vilniaus regiono futbolo sąjungos (VRFS) prezidentas Gintautas Žemaitis apgailestauja, kad sostinėje turime ne stadionus, o tik kažkada buvusias futbolo aikštes: „Jose dabar vedžiojami šunys. Galima teigti, kad apskritai stadionų Vilniuje praktiškai nėra. Turime LFF stadioną oficialioms varžyboms, o mėgėjai dar gali žaisti Vingio parko bei Vilniaus futbolo fanų stadionuose.“
Anot G. Žemaičio, Vilniuje yra itin daug futbolo komandų, tad tenka spręsti sunkų galvosūkį, kur joms visoms žaisti. „Visi stengiasi patekti į LFF stadioną, tačiau šis nėra guminis, todėl tenka ieškoti alternatyvų. Šių, deja, praktiškai nėra. Apmaudu, bet turime pavyzdžių, kai įrengti futbolo stadiono nepavyko dėl nutrūkusių derybų su buvusiais Vilniaus valdžios atstovais. Tuomet nepavyko susitarti dėl žemės sklypo Baltupiuose, nors sakėme, kad galime pastatyti stadioną, įrengti vietas žiūrovams, buitines patalpas“, - apgailestavo G. Žemaitis.
Taip pat skaitykite: Federacijos istorija
Anot VRFS prezidento, norint pagerinti futbolo stadionų situaciją Vilniuje, reikia bendros LFF, sostinės valdžios bei verslo atstovų strategijos.
Lietuvos futbolo federacijos (LFF) stadionas
Šiuo metu vienintelė vieta Lietuvoje, kur oficialias rungtynes gali žaisti nacionalinė rinktinė - Lietuvos futbolo federacijos (LFF) stadionas. Tačiau šiame stadione darosi itin ankšta kiekvieną savaitę, mat jame namų rungtynes žaidžia dvi aukščiausiosios lygos komandos „Žalgiris“ ir „Trakai“, žaidžia kelios žemesnių lygų komandos, vyksta jaunių ir mėgėjų futbolo dvikovos, rengiamos konferencijos, organizuojami kultūriniai renginiai.
2010 metais Liepkalnyje esantis stadionas, bankrutavus „Vėtros“ futbolo klubui, buvo išgelbėtas nupirkus jį iš DnB Banko. Tada LFF ir UEFA lėšomis pavyko prikelti stadioną naujam gyvenimui.
LFF prezidentas Julius Kvedaras džiaugiasi, kad federacijai buvo pasiūlyta perimti stadioną. „Atsirado žmonių, kurie nenorėjo, kad stadionas būtų sunaikintas ir jo vietoje išdygtų, pavyzdžiui, koks nors prekybos centras. LFF taip pat nekilo klausimų, reikia ar nereikia gelbėti stadioną. Rezultatas - šiuo metu bent jau turime stadioną, kuriame gali žaisti nacionalinė rinktinė“, - pasakojo J. Kvedaras. Anot LFF prezidento, nesinorėjo, kad pasikartotų „Žalgirio“ stadiono likimas, kai viskas buvo lengva ranka nubraukta vien dėl to, kad kažkas norėjo pralobti: „Ten buvo puikus stadionas, su futbolo aura, tradicijomis. O dabar visa tai parduota komenciniams tikslams.“
Nacionalinio stadiono vizija
J. Kvedaras pabrėžia, kad Vilniuje pagaliau turi būti pastatytas Nacionalinis stadionas: „Nacionalinio stadiono idėja aptarinėjama jau metų metus, tačiau veiksmų kaip nesiimama, taip nesiimama. Rezultatas? Turime griuvėsius, kurie stūkso tarsi gyvas priekaištas.“
Taip pat skaitykite: Baltymų įtaka sportininkų mitybai
LFF stadionas - trumpalaikis sprendimas. „Nacionalinio stadiono poreikis yra milžiniškas. Jau dabar susiduriame su varžovų rinktinių reikalavimais, poreikiais, kurių negalime patenkinti. Pavyzdžiui, Anglijos nacionalinei futbolo rinktinės poreikiai yra kelis kartus didesni nei mūsų galimybės. Gali ateiti metas, kai Lietuvos nacionalinei rinktinei dėl to bus uždrausta žaisti namuose. Perspektyva namų rungtynes žaisti Latvijoje ar kitoje šalyje nėra viliojanti. Tai būtų smūgis tiek sirgaliams, tiek visai futbolo bendruomenei“, - susiklosčiusią apmaudžią situaciją apibendrino J. Kvedaras.
LFF prezidentas prisiminė pavyzdžius, kai futbolo valstybių atstovai atvykdami žaisti į Lietuvą kreipėsi su prašymu, ar gali atvežti net kelis tūkstančius sirgalių.
„Tokiais atvejais turime jiems atsakyti, kad į stadioną geriausiu atveju galėtume sutalpinti vos kelis šimtus sirgalių, o likusiems tektų rungtynes stebėti nebent kavinėse prie televizorių ekranų. Šiek tiek daugiau nei 5 tūkstančius sirgalių talpinantis LFF stadionas yra per mažas, kai vyksta tarptautinės rungtynės. Nepaisant to, kol nepriimti sprendimai dėl Nacionalinio stadiono statybų, turime imtis veiksmų, kurie leistų pagerinti LFF stadiono būklę ir žiūrovams taptų patogiau stebėti tiek nacionalinės rinktinės, tiek vietos futbolo komandų kovas“,- apie artimiausias perspektyvas užsiminė J. Kvedaras.
Pasak jo, stadionas turėtų būti kiekvieno miesto garbės reikalu:„Seniūnai, miestų merai turėtų būti suinteresuoti stadionų ir aikščių statybomis, renovacijomis. Turime puikių pavyzdžių - Utena, Marijampolė, Alytus. Ne darbo grupes burti reikėtų, o realių darbų, planų ir kalbų įgyvendinimų.“
Vilniaus savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis patvirtina - nacionalinio stadiono statybų sutartį su konkursą laimėjusia koncerno „Icor“ bendrove „Axis industries“ tikimasi pasirašyti lapkritį.
Taip pat skaitykite: Mėgėjų futbolas Panevėžyje
LFF stadiono rekonstrukcijos planai
Kol Nacionalinis stadionas išlieka blankia vizija, LFF generalinis direktorius Edvinas Eimontas atskleidė, jog LFF jau kurį laiką svarsto LFF stadiono plėtros galimybes bei artimiausius rekonstrukcijos darbus.
„Užsienio specialistai atliko galimybių studiją ir paskaičiavo, kad Liepkalnyje, pagal žemės kiekį, galima drąsiai pastatyti apie 15 tūkst. vietų stadioną. Visi supranta, kad 5 tūkst. vietų yra per mažai. Ypač kai stadione žaidžia nacionalinė rinktinė.
Kitas probleminis taškas - stadiono infrastruktūra. Įėjimai į stadioną, kurie šiuo metu yra naudojami - labai nepatogūs. Maža to, maitinimo vietos, tualetai nėra patogiai išdėstyti, tad žiūrovams kyla daug nepatogumų“, - esamas problemas įvardijo E. Eimontas.
Atlikus galimybių studiją buvo nuspręsta, kad LFF stadione reikia renovuoti visą pagrindinę tribūną, išplėsti įvairias patalpas rungtynių dalyviams, žiniasklaidai, VIP svečiams, atnaujinti kitas tribūnas. Planuose taip pat numatyta vieta nepilnų matmenų futbolo maniežui. Pasirinktas toks variantas, tiesa, daug kas priklausys ir nuo investicijų.
„Suplanuotiems darbams reikia apie 4,5-5 mln. eurų. Yra paskaičiuota, kad vienos sėdimos vietos stadione sąlyginis įrengimas kainuoja apie 2 tūkst. eurų“, - pridūrė LFF generalinis direktorius.
Šių metų liepos pradžioje LFF stadione buvo paklota naujausios kartos aukščiausius reikalavimus atitinkanti dirbtinė danga. Įgyvendinus suplanuotus darbus, Lietuvos futbolo federacijos stadione sąlygos stebėti aukščiausio lygio futbolą žymiai pagerėtų.
Kokio dydžio stadiono reikia Lietuvai?
LFF generalinis direktorius E. Eimontas teigia, kad dabartinio LFF stadiono vietų skaičių galima būtų padidinti, tačiau tokiu atveju tektų peržiūrėti detalųjį planą. Deja, LFF stadionas yra Vilniaus senamiesčio teritorijoje, kur bet kokie objekto pakeitimai yra itin griežtai ribojami.
„Tai tik dar kartą patvirtina, kaip svarbu galutinai išspręsti Nacionalinio stadiono statybų klausimą. Apmaudu, kad tiek daug laiko viskas užtruko ir iki šio neaišku, kada sulauksime sprendimų.
Atrankoje į 2018 m. Pasaulio futbolo čempionatą žaisime ne tik su anglais, bet ir su škotais, kurių rinktinę į išvykos varžybas lydi keli tūkstančiai sirgalių. Tad reikėtų nebetempti gumos. Yra dveji metai, per kuriuos galima išspręsti visus klausimus ir pastatyti aukščiausius standartus atitinkantį stadioną“, - pasakojo E. Eimontas.
Anot LFF generalinio direktoriaus, sunku tiksliai atsakyti į klausimą, kokio dydžio stadiono Lietuvai reikia.
„Šis klausimas yra atviras ir vertas atskiros diskusijos. Galima svarstyti, kad Lietuvai šiuo metu reikalingas apie 20 tūkst. vietų stadionas. Būtų logiška žvelgti į ateities perspektyvas ir statant stadioną palikti plėtros galimybę“, - svarstė E. Eimontas.
Anot jo, paskaičiuota, kad vertinant pasaulinius investicijų standartus pagal kainą vienai vietai pats optimaliausias variantas - 40 tūkstančių žiūrovų talpinantis stadionas: „Lietuvai tokio dydžio stadiono šiuo metu galbūt ir nereikia. Bet derėtų nepamiršti, kad Nacionalinis stadionas tarnautų ne tik futbolui, bet ir pasaulinio masto koncertams ir kitiems renginiams.“
Kalbėdamas apie futbolo įvaizdžio gerinimą LFF generalinis direktorius pateikė Gruzijos pavyzdį. Gruzinai prieš keletą metų investavo į Nacionalinio stadiono rekonstrukciją. Tokią iniciatyvą itin teigiamai įvertino Europos futbolo federacijų asociacija (UEFA), kuri šiais metais leido Gruzijos sostinėje Tbilisyje surengti UEFA Supertaurės varžybas tarp FC „Barcelona“ ir „Sevilla“.
„Toks UEFA sprendimas buvo Gruzijos pastangų gerinti fubolo infrastruktūrą šalyje įvertinimas. Bilietai į supertaurės varžybas buvo tiesiog iššluoti. Stadione susirinkę žiūrovai išvydo tikrą įvarčių fiestą bei neužmirštamą reginį su vienais geriausiais futbolininkais pasaulyje“, - pasakojo E.
Kitų miestų stadionai
Nacionalinės futbolo akademijos dirbtinės dangos stadionas-aikštė Aušros g. atitinka visus tarptautinius reikalavimus. Aikštė, kurios statyba finansavo FIFA iš „Goal” paramos fondo yra gausiai užimta viso futbolo sezono metu. Čia vyksta Lietuvos futbolo federacijos II lygos pietų zonos ir III lygos Kauno apskrities pirmenybės, kiekvieną dieną treniruojasi NFA auklėtiniai, vyksta „Ežiogolo” turnyrai ir organizuojami kasmetiniai šeimų futbolo turnyrai. Stadionas yra kruopščiai prižiūrimas ir tvarkomas, keičiama dirbtinė danga.
Kaune, Dariaus ir Girėno stadionas po rekonstrukcijos pasižymi 15 tūkstančių sėdimų vietų, stogu virš tribūnų, dviem didžiuliais ekranais, automatiškai laistoma ir šildoma žalia veja bei aukščiausios kokybės bėgimo takais. Stadiono statybai nuo pamatų prireikė 11 tūkst. kub. metrų monolitinio gelžbetonio, 3,5 tūkst. kub. metrų surenkamų gelžbetonio gaminių ir apie 1,5 tūkst. tonų metalo konstrukcijų. Po „susiūta“ hibridine žalia veja išvedžiota net 33 km šildymo vamzdelių. Per koncertus stadionas talpins dukart didesnę publiką. Vidaus patalpose - nauji persirengimo kambariai, spaudos konferencijų salė, įstiklintos VIP tribūnos, studija TV transliacijoms ir kitos šiuolaikiškų standartų stadionams būtinos erdvės.
Lietuvos futbolas tarpukariu ir sovietmečiu
Lietuvos futbolas ir jo istorija neatsiejama nuo Lietuvos vyrų futbolo rinktinės, kuri savo pirmąsias rungtynes sužaidė dar tarpukaryje. Besikeičiančios politinės aktualijos turėjo įtakos ir Lietuvos futbolui. Tarpukariu Lietuvos rinktinė dalyvavo Olimpinėse žaidynėse ir Europos čempionatuose, tačiau didžiausias dėmesys buvo skiriamas Baltijos taurės turnyrams, kuriuose Lietuva sėkmingai varžėsi su Latvija ir Estija.
FIFA kongrese Ženevoje (Šveicarija), Lietuvos Sporto lyga buvo priimta į tarptautinę futbolo organizaciją. Tais pačiais metais pasirodė S. Garbačiausko parengtos 20 puslapių „Oficialios futbolo taisyklės“. 1924 m.
1927 m. Lietuvos čempionate finalą pasiekė Pagėgių „Sportverein“ ir Kauno LFLS, tačiau dėl anksti prasidėjusios žiemos, finalas įvyko 1928 m., kuriame kauniečiai laimėjo 3:1. 1928 m. dėl lėšų stokos buvo atsisakyta siųsti rinktinę į Amsterdamo Olimpiadą. 1929 m. rinktinė pralaimėjo abejas Pabaltijo turnyro rungtynes Rygoje: 1:3 Latvijai ir 2:5 Estijai. Lietuvos čempione tapo Klaipėdos KSS, kuris vėliau laimėjo ir 1930 m. Žaidėjai imami šalinti iš aikštelės už pažeidimus. 1931 m. čempionais tapo Klaipėdos KSS, o 1932 m. šalies pirmenybės pradėtos su aštuoniomis komandomis, tačiau mėnesio pabaigoje jos sustabdytos. 1933 m. rinktinė pirmą kartą dalyvauja pasaulio čempionato atrankoje, pralaimėdama Švedijai 0:2. 1935 m. grįžta prie apygardinės pirmenybių vykdymo tvarkos. 1936 m. Lietuvos lygoje varžosi aštuonios pajėgiausios komandos, o pirmenybės pasibaigia liepos 5 d., kai pirmą kartą buvo pereita prie rudens-pavasario varžybų vykdymo tvarkos. 1937 m. šalyje suskaičiuojama 15 000 futbolininkų. Per šiuos metus Lietuvos rinktinė du kartus pralaimi Latvijai ir Estijai, taip pat Rumunijai rezultatu 0:2. 1938 m. Lietuvos rinktinė sužaidžia septynis susitikimus. Pirmą kartą Kauno Valstybiniame stadione varžosi Lietuvos ir Latvijos jaunių rinktinės, kuriose mūsiškiai pralaimi 1:2. 1939 m. čempionės vardą pirmą kartą iškovoja Kauno LFS LGSF komanda, kuri vėliau dominuoja ir 1939-1940 m. pirmenybėse, laimėdama pirmąjį ratą. Šalies rinktinės treneriu tampa V. Hanas iš okupuotos Austrijos. Pagerėjus santykiams su Lenkija, gegužės 14 d. Kauno rinktinė vieši Varšuvoje, kur pralaimi šio miesto rinktinei 2:5.
Be to, šiuo periodu keli Lietuvos futbolininkai atstovavo TSRS komandai. 1941 m. pavasarį didžiuosiuose miestuose surengiami „Žaibo“ turnyrai ir draugiškos varžybos. Gegužės 25 d. Lietuvos futbolo čempionatą pradeda aštuonios komandos: keturios iš Kauno, trys iš Vilniaus ir viena iš Šiaulių. Lietuvos čempionate varžosi jau dešimt komandų. Kauno jauniai, atstovaudami pirmąją gimnaziją, parsiveža TSRS taurę, nors tam pasiekti buvo suklastoti kai kurių žaidėjų dokumentai. Rygoje Lietuvos rinktinė pirmą kartą po karo laimi Pabaltijo čempionatą. TSRS jaunių pirmenybėse Saratove Lietuvos komanda užima antrąją vietą, finale pralaimėjusi Maskvos rinktinei 0:3. Vilniuje pradėti statyti Centrinis (dabar „Žalgirio“) ir Jaunimo stadionai, kuriuos statė vokiečių belaisviai. Lietuvos pirmenybėse varžosi dvylika komandų. Stipriausia iš jų vėl tampa Kauno „Inkaras“. Vilniaus „Spartako“ meistrai „B“ klasės pirmosios zonos varžybose užima tik devintą vietą. Tais pačiais metais Vilniuje apsilanko Kinijos rinktinė, kuri 1:0 įveikia Lietuvos vienuolikę. Futbolo mėgėjų dėmesį prikausto Vilniaus „Spartako“ meistrų komanda, žaidusi TSRS „A“ klasės pirmenybėse. Deja, tarp 22 komandų mūsų futbolininkai užima tik dvidešimtąją vietą. 1982 m. „Žalgiris“ triumfuoja TSRS pirmosios lygos čempionate ir pakyla į aukščiausiąją lygą. Lietuvos komandos atsisako dalyvauti TSRS pirmenybėse. „Žalgiris“ ir „Atlantas“, kuris pasivadino „Sirijumi“, varžosi Baltijos čempionate. Lietuvos lygoje varžosi 16 komandų. Nemaža dalis Lietuvos futbolininkų išvyksta rungtyniauti į Gruziją, Uzbekistaną ir Rusiją. V. Ivanauskas, A. Narbekovas ir V.
Lietuvos futbolas po nepriklausomybės atkūrimo
Nuo 1990-ųjų Lietuvos futbolo rinktinės veikla tapo itin aktyvi, dalyvaujant įvairiuose Europos ir pasaulio čempionatų atrankos turnyruose. Tokie žaidėjai kaip Tomas Danilevičius ir Edgaras Jankauskas, kurie žaidė užsienio klubuose ir tapo rekordininkais nacionalinėje rinktinėje, prisidėjo prie Lietuvos futbolo populiarumo.
1991 m. atsisakius Baltijos čempionato, nuspręsta reformuoti šalies pirmenybių sistemą ir pereiti prie rudens-pavasario sezono. Po 42 metų pertraukos vėl rengiamas Baltijos šalių turnyras. 1991 m. gruodžio 9 d., po 51 metų priverstinės pertraukos, LFF sugrąžinta į Tarptautinę Futbolo Federaciją (FIFA). Šis sprendimas priimamas Niujorko FIFA posėdyje. 1992 m. balandžio 23 d. UEFA pripažįsta Lietuvos futbolo federacijos narystę. Per metus rinktinė sužaidžia 13 rungtynių. Vilniuje Europos čempionato atrankos rungtynėse su Kroatija pasiekiamos lygiosios 0:0, o pasaulio čempionams italams pralaimėta minimaliu skirtumu 0:1. Pagal FIFA reitingą, Lietuva 1995 m. Lietuvos rinktinė Buenos Airėse sužaidžia lygiosiomis 0:0 su Argentina.
tags: #ietuvos #futbolo #federacijos #stadiona