Olimpinių žaidynių programa nuolat papildoma naujomis sporto šakomis ir rungtimis. Dažniausiai jos įtraukiamos kartu didinant žaidynėse dalyvaujančių sportininkų skaičių. Vis dėlto per ilgą šiuolaikinio olimpinio judėjimo istoriją yra nutikę ir priešingai - kelios sporto šakos neteko olimpinio pripažinimo.
Olimpinės Programos Kaita: Nuo XIX Amžiaus Iki Šių Dienų
Olimpinio judėjimo vadovai priversti eiti nuolatiniu ieškojimų keliu. Suprantama, ypač daug kelių jiems teko išbandyti XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje, kai olimpinės tradicijos dar nebuvo sukurtos, o nemažai sporto šakų dar tik formavosi. Būtent tais laikais į olimpinių žaidynių programą pateko kelios sporto šakos, kurios vėliau buvo primirštos arba visai pamirštos. Žaidynių šeimininkai tais laikais į programą įtraukdavo sporto šakas ar rungtis, kurios būdavo paplitusios jų šalyje, bet kitose Europos dalyse ar juolab kituose žemynuose - beveik nežinomos. Kituose kraštuose kartais net nebūdavo toms sporto šakoms reikalingų aikščių ar įrangos, tad olimpinė programa vėl būdavo keičiama.
Kone geriausias pavyzdys - baskų pelota (žaidimas, kuriame susipynę teniso ir skvošo elementai). Pelota oficialiai į olimpinę programą buvo įtraukta tik per 1900 m. Paryžiaus žaidynes, o vėliau trejose žaidynėse - 1924 m. Paryžiaus, 1968 m. Meksiko ir 1992 m. Barselonos - buvo pristatyta kaip parodomoji sporto šaka. Kodėl būtent per šias žaidynes? Atsakymo toli ieškoti nereikia: per visą pasaulio pelotos pirmenybių istoriją keturių šalių - Ispanijos, Prancūzijos, Meksikos ir Argentinos sportininkai iškovojo 235 iš 242 aukso medalių. Didžiajai pasaulio daliai šis baskų žaidimas yra didelė paslaptis.
Tik per 1900 m. Paryžiaus olimpines žaidynes vienintelį kartą buvo surengtos kriketo, kroketo, bočės, ugniagesių sporto, aitvarų leidimo, sportinių balandžių lenktynės ir dar kelių sporto šakų varžybos. Tiesa, dabar Tarptautinis olimpinis komitetas daugelio šių varžybų kaip oficialios 1900 m. olimpinių žaidynių dalies nepripažįsta.
Kai 1904 m. olimpinės žaidynės pirmą kartą buvo surengtos JAV, Sent Luiso mieste, vyko dviejų tuo metu Šiaurės Amerikoje paplitusių žaidimų - lakroso ir rokės (amerikietiška kroketo atmaina) varžybos. 1908 m. Londono žaidynių rengėjai vieninteliai į olimpinę programą įtraukė raketes (teniso ir skvošo atmaina), sugrąžino delninį tenisą (pasaulyje vadinamas prancūzišku terminu „jeu de paume“) ir polą (kamuolio žaidimas ant arklių).
Taip pat skaitykite: Uždarų patalpų čempionatas
Polo ir Regbis: Vingiuotas Kelias Į Olimpą
1908 m. polo olimpiniai čempionai britai. Polo olimpinis kelias - labai vingiuotas. Šis žaidimas net kelis sykius pateko į olimpinę programą, bet greitai iš jos būdavo pašalinamas. Polo varžybos vyko per 1900, 1908, 1920, 1924 ir 1936 m. žaidynes.
Panašus ir regbio likimas. Regbininkai olimpinėse žaidynėse varžėsi vos keturis kartus (1900, 1908, 1920 ir 1924 m.). Klasikinis regbis ir dabar nėra olimpinė sporto šaka, tačiau 2016 m. į olimpinę programą buvo įtraukta šio žaidimo atmaina septynetų regbis.
Variklinių Sporto Šakų Likimas
Per ankstyvąsias olimpines žaidynes buvo surengtos kelių variklinių sporto šakų varžybos. 1900 m. Paryžiaus žaidynėse vyko kelių rūšių automobilių, sunkvežimių (tarp jų - ugniagesių automobilių), motociklų bei variklinių valčių lenktynės. TOK ir šių varžybų nepripažįsta oficialia olimpinės programos dalimi.
Variklinių valčių lenktynės taip pat buvo surengtos per 1908 m. Londono žaidynes. Oficialiai šios varžybos laikomos vienintele olimpinių žaidynių programoje buvusia varikline sporto šaka. Nors XX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais automobilių, motociklų, variklinių valčių, vėliau ir aviacijos sportas Europoje bei Šiaurės Amerikoje buvo pašėlusiai populiarus, pasaulio sporto vadovai nusprendė į olimpinių žaidynių programą neįtraukti sporto šakų, kuriose rezultatus labiausiai lemia ne žmogaus fizinės pastangos.
Ekstravagantiškos ir Pamirštos Rungtys
Iš olimpinės programos dingo nemažai savitų rungčių. Tik per 1900 m. olimpines žaidynes šauliai varžėsi šaudymo į gyvus balandžius rungtyje, o jojikai - kurio žirgas peršoks aukščiau ir toliau, tik 1904 m. olimpinėse žaidynėse buvo nėrimo į tolį rungtis (sportininkai turėjo per minutę arba kol pakils iš vandens kuo toliau nunerti nejudindami galūnių).
Taip pat skaitykite: Lengvoji atletika Lietuvoje
Kelios rungtys gyvavo ilgiau, bet taip pat nesulaukė šių dienų. Ketverių olimpinių žaidynių gimnastikos varžybose buvo kopimo virve rungtis (1896, 1904, 1924 ir 1932 m.), nuo 1900 iki 1912 m. lengvaatlečiai šoko į tolį ir aukštį iš vietos, dukart buvo surengtos ir trišuolio iš vietos varžybos. Dviračių treko olimpinėje programoje labai ilgai - nuo 1908 iki 1972 m. vyko 2 km tandemų (dviviečių dviračių) lenktynės.
Virvės traukimas olimpinių žaidynių programoje paskutinį kartą buvo 1920 m. Nors dabar virvės traukimas yra atskira sporto šaka, XX amžiaus pradžioje jis buvo laikomas lengvosios atletikos rungtimi. Virvės traukimo varžybos vyko penkeriose iš eilės olimpinėse žaidynėse nuo 1900 iki 1920 m., bet prieš 1924 m. Paryžiaus žaidynes TOK nusprendė sumažinti rungčių skaičių ir virvės traukimas neteko olimpinių teisių (beje, tuomet iš žaidynių programos keliems dešimtmečiams buvo išbraukta net ir tokia klasikinė sporto šaka, kaip šaudymas iš lanko).
Sporto Šakos, Siekiančios Sugrįžti Į Olimpą
Kelios buvusios olimpinės sporto šakos nenugrimzdo užmarštin ir tikisi vėl grįžti į olimpinių žaidynių programą. Tą jau padarė golfas, kurio olimpinės varžybos vyko 1900 ir 1904 m., bet paskui buvo sugrąžintos tik praėjus daugiau nei šimtmečiui - 2016-aisiais. Dabar viltis pasekti golfo pavyzdžiu puoselėja virvės traukimo, kriketo, polo, baskų pelotos, lakroso entuziastai.
Tarptautinis olimpinis komitetas yra numatęs pagrindinius kriterijus, pagal kuriuos sporto šakos gali patekti į olimpines žaidynes. Pamatinis kriterijus - sporto šakai privalo vadovauti Olimpinės chartijos besilaikanti tarptautinė federacija, be to, ji turi būti paplitusi visame pasaulyje. Taip pat atsižvelgiama į tai, kad sporto šaka būtų patraukli televizijai ir žiniasklaidai, į jaunimo susidomėjimą, lyčių lygybę ir kitus aspektus.
Virvės traukimo, kriketo, polo ir baskų pelotos tarptautinės federacijos yra įtrauktos į TOK pripažįstamų tarptautinių federacijų sąrašą. Pasaulio lakroso federacijai 2018 m. buvo suteiktos parengiamosios teisės. Vis dėlto būtent lakroso perspektyvos šiuo metu atrodo geriausiai. Pasaulio lakroso federacija yra viena sparčiausiai besiplečiančių tarptautinių sporto organizacijų (2002 m. turėjo tik 18 narių, 2012 m. - 45, 2021 m. vasaros pradžioje - jau 72), o praėjusiose pasaulio lakroso pirmenybėse dalyvavo net 46 komandos. Pasaulio lakroso federacijai nuo 2018 m. priklauso ir Lietuvos lakroso federacija. Tiesa, Lietuvos lakroso federacijos veikla yra labai vangi. Priešingai nei Lietuvos virvės traukimo federacijos. Mūsų šalies sportininkai nuolat dalyvauja svarbiausiose tarptautinėse virvės traukimo varžybose ir pasiekia neblogų rezultatų.
Taip pat skaitykite: Svarbiausi aspektai įrengiant teniso kortus manieže
Lengvoji Atletika: Istorija ir Raida
Lengvoji atletika - labia sena sporto šaka, atsiradusi kartu su žmogaus darbine veikla. Sugebėjimas greitai vaikščioti, toli šokti ir taikliai mesti akmenį, ietį jau žiloje senovėje buvo labiau vertinamas. Lengvoji atletika suklestėjo senovės Graikijoje. Čia buvo rengiamos didžiausios varžybos - Olimpijos žaidynės, kurių programoje buvo ir ši sporto šaka. Senovės Graikijoje populiarūs buvo bėgimai, šuoliai į aukštį, disko iir ieties metimai.
1912 metais įkurta Tarptautinė lengvosios atletikos federacija (IAAF - International Amateur Athletics Federation), 1938 metais priimti jos įstatai. Dabar ši Tarptautinė federacija vienija daugiau kaip 200 pasaulio nacionalinių federacijų, tarp jų ir Lietuvos (IAAF).
Lengvoji Atletika Lietuvoje: Pirmieji Žingsniai
Nepriklausomoje Lietuvoje kūno kultūra ir ssportas žengė tik pirmuosius žingsnius. Totalitarinėse valstybėse (Vokietijoje, Rusijoje ir kt. Lietuva buvo agrarinė šalis. Lietuvos kūno kultūra ir sportas buvo smarkiai atsilikę nuo kaimyninių bei kitų šalių. Iš carinės Rusijos ji ppaveldėjo labai primityvų kūno kultūros supratimą. Lietuvos sportinis gyvenimas prasidėjo tada, kai buvo įkurtos sporto orgalizacijos ir pirmieji sporto klubai. 1920-09-15 V. Bagdonavičius, V. Dineikos, S. Garbačiausko, E. Kubiliūnaitės, P. Olekos iniciatyva įkurta Lietuvos fizinio lavinimo sąjunga (LFLS). Jos tikslas buvo harmoningai lavinti sąjungos narių kūno ir sielos pajėgas, sąjungos principas: “Sveikame kūne - sveika siela”. Iš pradžių LFLS didžiausią dėmesį skyrė lengvajai atletikai. LFLS organizacijoje išaugo daug gabių sportininkų. Tarp savo narių turėjo mūsų tautos didvyrį Steponą Darių, kuris buvo aktyvus ne tik sporto aikštelėse, bet parodė ir nepaprastų organizacinių gabumų bei sumanumo ir tuometiniame Lietuvos sportiniame gyvenime dažnai ėjo atsakingas pareigas.
1919 metais, pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais, svarbiausia buvo jaunimą supažindinti su sportu, parodyti, kaip reikia treniruotis. Prieš pirmąjį sportininkų pasirodymą 1919 m. liepos 13 d. “Lietuvos” dienraščio steigėjas Viktoras Jasaitis paskelbė įvyksiančią “sporto šventė”. S. Garbačiausko, kaip buvusio tos “sporto šventės” dalyvio, teigimu, tai nebuvo sporto šventė, o tik jaunimo ir visuomeninės kvietimas pamatyti, kaip pirmieji Lietuvos sportininkai treniruojasi. Vytauto kalne pirmą kartą rungtyniavo lengvaatlečiai. 660 m greičiausias S. Garbačiauskas (9,0), 400 m - L. Latonas (1.10,0), šuolis į aukštį - L. Ypač reikėtų pabrėžti Stepono Garbačiausko vaidmenį kviečiant, organizuojant jaunimą sportuoti. Jis mokė, kaip reikia spirti kamuolį, mesti ietį, diską, stumti rutulį, kaip bėgti, kaip šokti. Taigi jis buvo vienas pirmųjų trenerių ir vienas pirmųjų lengvosios atletikos rekordininkų (60, 100, 200 m bėgimo, 4X100 ir 10X100 m estafečių, šuolių į aukštį). S. Garbačiausko iniciatyva ir pastangomis LFLS pradėjo leisti ir pirmąjį Lietuvos sporto laikraštį “Lietuvos sportas”.
1920 metais įžymūs tuo, kad susiorganizavo ir mergaitės sportininkės, jos pradėjo praktikuoti lengvąją atletiką. Už tai turime būti dekingi Elenai Kubiliūnaitei, kuri tais metais grįžo iš Rusijos, pirmoji įstojo į Lietuvos sporto sąjungą (LSS), įkurtą 1919 m. Tai buvo moterų lengvosios atletikos užuomazga. Jau ištekėjusi už S. Garbačiausko, tapo uoliausia vyro talkininkė visuose sporto renginiuose. 1924 m. Jai priklausė septyni rekordai. Ji, kaip sporto korespondentė, 1924 m. 1920 m. nnorinčių sportuoti ir rungtyniauti atsirado daugiau, tačiau trūko aikščių, stadiono, inventoriaus. Visas sportinis gyvenimas vyko Ąžuolyne ir Vytauto kalne. Sportininkai sportuodavo parkuose, pievose, nes sporto aikščių nebuvo. Tokie buvo pirmieji lengvosios atletikos žingsniai.
Lengvoji Atletika Lietuvoje: Tarpukario Laikotarpis
1921 m. ankstyvą pavasarį pradėta rūpintis lengvosios atletikos reikalais. Lietovos lengvosios atletikos jaunių ir suaugusiųjų pirmenybės įvyko liepos 30-31 d. Kaune, Vytauto kalne. Kai kurie to meto laikraščiai šias varžybas vadino pirmąja sporto švente. Nuo 1921 m. Pirmąsias lengvosios atletikos pirmenybes organizavo LFLS. S. Garbačiauskas po varžybų pažymėjo, kad Tarptautinė teisėjų komisija dirbo kantriai ir pasiaukojančiai. Varžybas įdomiai vedė ir komentavo dr. J. Eretas. Vyrų varžybų nugalėtojai buvo apdovanoti vertingomis dovanomis. Net šešias dovanas paskyrė Ministrų kabinetas, tai pat Ūkio bankas, Lietuvos prekybos ir pramonės bankas ir kitos organizacijos. Pirmenybes žiūrėti buvo atvykę daug aukštų valdžios pareigūnų ir kitų valstybių diplomatinio korpuso atstovų. Šios pirmenybės tai pat sukėlė nepaprastą kauniečių susidomėjimą. To meto spauda rašė, kad žmonės bėgo būriais tų pirmųjų Lietuvos lengvosios atletikos pirmenybių Vytauto kkalne žiūrėti. Jose dalyvavo iš viso apie 100 lengvaatlečių. Visose rungtyse,išskyrus šuolio su kartimi, pasiekti Lietuvos rekordai: 60m - 7,6 S. Garbaciauskas; 200 m - 25,2 S. Garbačiauskas; 5000 m - 18 min 30,0 s L. Juozapaitis;šuolis į tolį - 5 m V. Vokietaitis; šuolis su kartimi - 2,40 m E. Fersteris; diskas - 29,02 m I. Teršerskis; ietis - 40,57 Dargužas;kūjis - 17,86 K. Bulota; trišuolis - 10,50 m Bulota; rutulis - 9,90 m I. Teršerskis. Šios varžybos parodė, kad lengvosios atletikos populiarumas per du mėnesius, praėjusios nuo Lietuvos pirmenybių, labai išaugo. Svarbiu dalyku reikia laikyti moterų norą rungtyniauti lengvojoje atletikoje. Ne taip paprasta buvo moterims laužyti nusistovėjusias tradicijas. Tuometinė prietaringa, konservatyvi ir bažnyčios įtakoje esanti Lietuvos visuomenės dauguma ypač daug reikalavo iš moterų ir ypač mažai joms leido. Tas 100 m bėgimas parodė, kad yra drąsių merginų, kurios nepaiso nusistovėjusių kanonų.
1922 m. dideliu įvykiu tapo pasirodęs pirmasis lietuviškas sporto žurnalas “Lietuvos sportas”, redaguojamas E. Garbačiauskienė. Žurnalas ne tik teikia informaciją iš sportinio gyvenimo, bet ir davė specialių žinių apie treniruotes, varžybų taisykles sportuojančiam jaunimui. “Lietuvos sporto” žurnale daug vietos skiriama lengvosios atletikos reikalams. Garbačiauskas rašo, kad lengvaatlečių jau negali patankinti primityvi sporto bazė ir kad būtina stadiono statyba. Eretas išspausdina bėgimo rungčių varžybų taisykles. Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga skelbia pirmąjį 1922 m lengvosios atletikos varžybų kalendorių.
1922 m. ketvirtajame “Lietuvos sporto” numeryje K. Bulotas pateikia žinių apie trumpų nuotolių bėgimo techniką, o kitame analizuoja 1921 m. lengvosios atletikos sezono laimėjimus ir bando prognozuoti ateitį. Kaip buvo varžybų kalendoriuje numatyta, birženio 4-5 d. Įvyko Kauno miesto ir įgulos lengvosios atletikos pirmenybės. Vyrai pasiekė 5 rungčių rekordus. Garbačiauskas 100 m - 11.8; Vokietaitis 4400 m - 59.0; Garba-čiauskas šuolis į aukštį - 1,59 m; Laurinaitis šuolio į tolį .- 5,31 m Vokietaitis šuolio su kartimi - 2,50 m. Jeigu 1921 m. moterys išdrįso bėgti tik 100 m, tai šiose pirmenybėse jau dalyvavo trijų rrungčių varžybose. Kadangi visos 3 rungtys vyko 1-ą kartą, tai nugalėtojos tapo ir rekordininkėmis: Garba-čiauskienė - 60 m (8,6) ir 200 m (31,4)bėgimo; A. Daug rekordų pagerino vyrai. Ypač pasižymėjo I. Teišerskis. Jis 7 kartus gerino Lietuvos rekordus. Du kartus buvo gerintas vyrų šuolio į tolį rekordas. Be kauniečių, pirmą kartą dalyvavo Utenos, Dotnuvos ir Ukmergės lengvaatlečiai. 1922 m. lengvosios atletikos sezoną galima pavadinti galutinio lengvosios atletikos susiformavimo ir įsitvirtinimo Lietuvoje metais. 1922 m. vyrų varžybų programa praturtėjo devyniomis rungtimis, o rungtyniauta trisdešimt vienoje, moterų pasipildė net dešimčia naujų rungčių.
1922 metų pabaigoje K. Dineika ir J. Eretas išleido 110 p. Lengvosios atletikos vadovėlį. Jame buvo ttokie skyriai: Lengvosios atletikos istorija Lietuvoje; Lengvosios atletikos pratimai; Lengvosios atletikos higiena; Kaip organizuoti lengvosios atletikos rungtynes; Lengvosios atletikos rungtynių taisyklės. Kadangi literatūros lengvosios atletikos klausimais nebuvo, šis leidinys buvo didelė paspir-tis tos šakos sportininkams, varžybų organizatoriams ir teisėjams. Dėl lėšų stokos nutrūko “Lietuvos sporto” liedimas.
1923 metais lengvoji atletika plito ir kariuomenėje. Jų leidžiamas savaitinis žurnalas “Karys” spausdino nemažai informacinės ir metodinės medžiagos lengvosios atletikos klausimais. Gegužės 31 d. Lengvosios atletikos varžybos pirmą kartą buvo surengtos Panevėžyje. 1923 m. Kaune įvyko trečiosios lengvosios atletikos pirmenybės. Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, lengvosios atletikos perspektyva teikė gražių vilčių. Šiame krašte lengvoji atletika turėjo senas tradicijas. Buvo sukauptas neblogas varžybų vykdymo ir treniruočių patyrimas. Šiose pirmenybėse pirmą kartą skaičiuoti komandiniai rezultatai. Iš viso 120 dalyvių, iš jų 44 moterys. Rungčių prizininkai buvo apdovanoti medaliais, o estafetes laimėjusios komandos ir koman-dos nugalėtojos - taurėmis. Pastebimai išaugo sportininkų meistriškumas, apie ką byloja ne tik 8 vy-rų, 5 moterų ir 5 jaunių rekordai, bet ir tai, kad nugalėtojai susilaukė rimtos kitų dalyvių konkuren-cijos.
1924 m. kovo 15 d. įvyksta pirmasis Lengvosios atletikos komiteto posėdis. Jis laikraštyje “Sportas” (1924-04-20 Nr. 1011) paskelbia Lietuvos rekordus. Tais metais K. “Bendrai imant, atletika moterims negeistina daugeliu žvilgslių. Ypač pradžioje, kol kūnas neparuoštas pedagogine gimnastika, žžaidimai ir bendra pažiūra, kol kūnas sistemingai ir visapusiškai neišlavintas, lengvoji atletika, kad ir nerungtyninio pobūdžio, yra neįmanomas dalykas. Bet ir paruoštas moters organizmas nėra tikęs atletikai. “K. Dineika, rašydamas šį savo veikalą, parodė, kaip jis tada buvo atsilikęs nuo moterų pasaulinio sportinio gyvenimo ir visai nesekė, kas dėjosi pasaulyje. Jau 1922 m. Paryžiuje įvyko pirmoji pasauli.nė moterų olimpiada, kurioje pagrindinės varžybos ir buvo lengvoji atletika.” (J. Narbutas, p.
1924 m. išėjo vyr. leitenanto J. Pyragiaus 30 p. apimties knygutė, pavadinta “Sportiniai bėgimai”. 1925 m. lengvosios atletikos reikalams kenkė ir prasidėję nesutarimai tarp atskirų sporto klubų ir orgalizacijų. Labai santūriai laikėsi Klaipėdos krašto lengvaatlečiai, visi buvę vokiečių tautybės, ir tai trugdė suvienyti pastangas lengvosios atletikos labui. Dėl to Lietuvos sporto lygos centro komitetas Klaipėdos sporto šventės organizaciniam komitetui pareiškė protestą. Dėl finansinių nepriteklių ir orgalizacinių nesklandumų neįvyko 1925 m. 1925 m. aktyvesni negu anksčiau buvo Šiaulių, Telšių, Panevėžio, Dotnuvos, Vilkaviškio ir kt. meistrų lengvaatlečiai. Nors per metus lengvaatlečių meistriškumas mažai ppagerėjo, bet pastebimai prasiplėtė geografija, o kartu ir masiškumas. “Sporte” (1926 m. balandžio mėn. Nr. 36) išspausdintame straipsnyje “Fiziškas auklėjimas” dr. A. Jurgelionis įspėja: “Deja, mums ne kartą teko konstatuoti, kad jau vaikai 15-16 metų rungiasi greitume 200, 400 ir net 800, 1500 m, ėjime 5 ir daugiau km. Varžybose didelio žiūrovų dėmesio susilaukė 20 km bėgimas. Toks ilgas nuotolis Lietuvoje buvo bėgamas pirmą kartą. Greičiausiai nuotolį (per 1:23.08,0) įveikė M.
1926 m. Lietuvos lengvaatlečiai pirmą kartą dalyvavo oficialiose terptautinėse varžybose, akademinio jaunimo atstovai Helsinkyje debiutavo SELL (Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos) studentų olimpiadoje. Vis dėlto aukštesnio lygio rezultatų buvo mažai, nes daugumos rungčių varžybos vyko jau rugsėjo pabaigoje. Apibendrinant 1926m. galima jau sakyti, kad provincijos lengvaatlečiai tapo visaverčiais varžovais kauniečiams ir klaipėdiečiams.
Valstybinis Dėmesys ir Nauji Stadionai
Pamažu pradėjo didėti Lietuvos vyriausybės dėmesys sportui. Pažiūrėti varžybų kartais atvykdavo ministrai ir kiti aukšti pareigūnai, o 1926 m. apsilankė net Respublikos Prezidentas. 1927 m. Lietuvosios lengvosios atletikos pirmenybės pirmą kartą buvo surengtos Klaipėdoje. aukšti pareigūnai. Pirmenybės vyko liepos 9-10 d. naujajame stadione. Dalyvavo 7 Kauno ir 10 Klaipėdos krašto sporto klubų, iš viso 208 dalyviai. Tiek sporto klubų, tiek dalyvių skaičiumi tai buvo pačios masiškiausios Lietuvos pirmenybės. Tos pirmenybės buvo rekordinės ir rekordais. Moterys pagerino 6, vyrai - 9, jauniai - 6 Lietuvos rekordus. Jos turėjo ir ryškų politonį atspalvį. Rugpjūčio 14 d. 1927 m.lengvaatlečiai po dvejų metų atoslūgio padarė didelį šuolį pirmyn. Buvo pagerinta daugu-ma rekordų. Išryškėjo keletas jaunų lengvaatlečių, jų padaugėjo. Pirmą kartą lengvaatlečiai galėjo pasinaudoti oficialaus ttrenerio paslaugomis. Iš Čekoslovakijos buvo pakviestas Mykolas Forostenka. 1927 metai reikšmingi tuo, kad buvo įrengti net nauji stadionai: vienas - Klaipėdoje, o kitas, karių stadionas, - Aukštojoje Panemunėje Kaune.
1928 m. pradžioje dėl lengvaatlečių dalyvavimo Amsterdamo olimpinėse žaidynėse tiek spaudoje, tiek įvairaus lygio sporto vadovų posėdžiuose vyko audringi ginčai. Dauguma manė, kad lengvaatle-čių rezultatai per menki, jie tik sukompromituos pačius sportininkus ir padarys žalą. Kontroliniai normotivai to meto lengvaatlečiams buvo labai sunkūs. Tais metais buvo įvykdytas tik šuolio į aukštį reikalavimas vyrams, o dauguma kitų - tik po 5-15 metų. Birželio 29 d. Kaune A. Po ilgų ir energingų ginčų liepos 23 d. į Amsterdamą galų gale išvyko penki lengvaatlečiai: PP. Ragziulytė, H. Švėminas, J. Petraitis, A. Akelaitis ir V. Razaitis. Lietuvos lengvaatlečių debiutas olimpinėse žaidynėse buvo nesėkmingas. Kodėl taip atsitiko? Atsakymą į šį klausimą galima rasti laikraštyje “Sportas” (1928 m.,Nr.63) straipsnyje “Be vairo”. Be kita ko, rašoma: “.Ar yra treneriai? Ar kas nors prižiūri mūsų olimpinių kandidatų ruošimąsi ir jų gyvenimą? Ar kas nors tikrina jų sveikatą? Ar sudarytos geros sąlygos treniruotis ir normoms siekti? - Nieko! Mūsų sporto viršūnėms pakanka to, kad paskyrė kantrolei rungtynėms dienas ir sudėję rrankas sėdi, laukia ir spėlioja ar kas pasieks normas, ar ne. Be vairo, gera laimė pasitikėjęs, plaukia vienas pats mūsų olimpinių kondidatų laivelis.
1928 metai buvo lengvosios atletikos jėgų persigrupavimo metai. 1929 metais, po apgailėtinų olimpinų startų, spauda apie lengvąją atletiką užsimena retai. Rupjūčio 31 - rugsėjo 1 d. aštuntosios Lietuvos lengvosios atletikos pirmenybės jau antrą kartą vyko Klaipėdoje. Dalyvavo 13 klubų, iš viso 172 lengvaatlečiai. Nors per visą sezoną iki pat Lietuvos pirmenybių sportininkai buvo pasiekę tik 6 rekordus ir atrodė, kad tie metai nebus labai vaisingi, tačiau Lietuvos pirmenybės pateikė nelauktų staigmenų.
1934 m. toliau tęsiama SPORŪTOS programa, šis darbas tampa visos valstybės reikalu, ypač daug dėmesio skiriama kaimui. Birželio mėnesį iš KKR direktoriaus ppareigų pasitraukė dr. A. Jurgelionis. Ypač norėtųsi pabrėžti, kad Jurgelionio dėka mokykloje įvestos papildomos popietinės sporto pamo-kos, abiturientams įvesti kūno kultūros egzaminai. Kūno kultūra priligo kitiems mokslo dalykams. Didelę propagandinę sporto šventę liepos 5-8 d. kaune metinių proga surengė jaunalietuvių sporto organizacija. Baigęs Berlyno aukštąją kūno kultūros mokyklą S. Šačkus, be kitų pareigų, treniravo JSO lengvaatlečius. Tryliktosios lietuvos lengvosios atletikos pirmenybės rugpjūčio 25-26 …
tags: #lengvosios #atletikos #olimpines #rungtys