Įvadas
Moterų futbolas Lietuvoje - tai kelias, kupinas iššūkių, entuziazmo ir atkaklaus darbo. Nors moterų futbolas Lietuvoje tik neseniai žengė pirmuosius žingsnius pripažinimo link, jis jau turi savo istoriją, herojus ir ateities viziją. Šiame straipsnyje panagrinėsime moterų futbolo raidą Lietuvoje, pradedant pirmaisiais žingsniais ir baigiant dabartine situacija bei ateities perspektyvomis.
Knyga apie Moterų Futbolą: Istorijos Prisilietimas
Neseniai išleista knyga tapo savotišku moterų futbolo istorijos Lietuvoje įamžinimu. Proginiame renginyje dalyvavo autorius Aurimas Budraitis bei knygoje savo prisiminimais pasidalinę futbolo atstovai - buvusios ir esamos žaidėjos, teisėjos, treneriai, klubų vadovai. Knygos autorius Aurimas Budraitis atskleidė apie pandemijos laikotarpiu kilusią idėją surinkti ryškiausių moterų futbolo asmenybių mintis ir parengti memuarinio pobūdžio knygą. Jos savitumą žymi autoriaus pasirinkimas moterų futbolo raidą ir iššūkius perteikti ne skaičiais ir statistika, o autentiškais pasakojimais. Išleista knyga tapo proga moterų futbolo bendruomenės nariams po daugelio metų susiburti ir vėl atgaivinti bendrus prisiminimus. Renginį vainikavo LMFA direktorės Mildos Liužinaitės kalba bei 2025-2030 metų Lietuvos moterų futbolo vystymo strategijos vaizdinis pristatymas. Ši knyga - tai ne tik istorijos rinkinys, bet ir įkvėpimas ateities kartoms.
Liucija Vaitukaitytė: Šviesa Lietuviškame Futbole
Kaip ir jos vardas (kildinamas nuo lotyniško „lux“ - šviesa), Liucija Vaitukaitytė - viena ryškiausių prošvaisčių lietuviško futbolo padangėje. Kamuolys jai limpa prie kojos lyg bitės prie medaus, o perdavimus ji atlieka preciziškai kaip ir spaudydama pianino klavišus. Ispanijos klubo Santandero „Racing“ 20 metų saugė - vienintelė futbolininkė iš Lietuvos, ne vienerius metus tuo profesionaliai užsiimanti užsienyje. Nors ji ir dar neišrinkta geriausia Lietuvoje, galima neabejoti, kad tai tik laiko klausimas. Šį futbolo fenomeną paaiškinti nėra paprasta. Jei palygintume, pavyzdžiui, su vyrų futbolo legenda Arminu Narbekovu, jis taip pat kilo iš mažo miestelio. Tačiau Gargžduose panašiu metu užaugo ir daugiau žinomų futbolininkų. L.Vaitukaitytės gimtasis kraštas - Dusetos - labiau žinomas dėl ežerų ir žirgų lenktynių žiemą. Futbolo pasiekimais bei tradicijomis negarsėjo ir visas Zarasų rajonas.
Akylesni Liucijos sugebėjimus galėjo pastebėti dar vaikystėje. Bet pasakyti, kad jos sėkmė - tik Dievo duotas talentas, būtų per daug paprasta, netikslu ir banalu. Tik nuvykus į Dusetas dėliojasi ryškesnis žmogaus paveikslas su daug įvairesnių spalvų ir potėpių. Neeilinis mergaitės iš mažo miestelio kelias iki Ispanijos, jos portretas iš arčiau ir sugrįžimo namo istorija - šiame pasakojime.
Sugrįžimas Namo: Šaknys ir Įkvėpimas
Kai Liucija per atostogas parvyksta į Lietuvą iš Ispanijos smagiausia jai būti savajame Šlapių kaime, medžių apsuptoje sodyboje šalia Dusetų. Čia laukia ne tik poilsis, bet ir įvairi veikla. Jos apstu, ypač vasarą, nes Vaitukaičių šeima užsiima bitininkyste, keliautojams ir poilsiautojams siūlo savo medų, ekskursijas, teikia apgyvendinimo paslaugas. Laisvalaikiu Liucija padeda šeimai darbuotis bityne ir sukti medų, nušienauja žolę, padėlioja malkų, atlieka kitus ūkio darbus, iškepa pyragą ar tiesiog prisėda pagroti sugroti pianinu. Vis dėlto net ir per atostogas labiausiai traukia žalia veja ir kamuolys - jis daugelį metų ridinėjasi sodybos futbolo aikštelėje. Miškininkas, futbolo entuziastas Rimas Vaitukaitis savo vaikams aikštelę su vartais įsirengė pats, o šiemet dukros prašymu sukalė dvi lentas. Kaip sako, kad būtų „papildomi du žaidėjai“. Dusetų futbolo stadione taip pat retokai kas įvyksta be R.Vaitukaičio pastangų. Prieš mūsų pokalbį jis atsiveža žoliapjovę ir nušienauja veją. Ne vien dėl svečių - tiesiog kitą dieną čia laukia jo organizuojamas bendruomenės futbolo turnyras. Miškų ūkio inžinieriaus profesiją turintis, miškų urėdijoje daug metų dirbęs vyras pamoja ranka į vieną pusę - čia jo suvirinti vartai. Į kitą pusę - čia mažai aikštelei sukonstruotas apšvietimas. Futbolo ūkio priežiūra - ir jo pomėgis, ir atsakomybė.
Taip pat skaitykite: Pirmosios juostos naudojimo taisyklės
Rimas džiaugiasi Liucijos sugrįžimu per atostogas, bet pripažįsta - dalį laiko vėl atima futbolas, nes be jo dukra pabūna neilgai. „Namie pamiega kiek nori, stengiamės nežadinti, kad ir reikia kažką padėti. Bet vaikų neišmokėme ilsėtis, nieko neveikti, nors kartais reikia, - tarsi su apgailestavimu, bet supratingu tonu kalbėjo R.Vaitukaitis - Liucija labai greit pasiilgsta futbolo. Ilsėtis nuo to nemoka. Tuoj pat ieško su kuo pažaisti: vieną kartą su berniukais Dusetose, kitą kartą prašo paskambinti į Uteną, ar treneris priims pasitreniruoti. Štai vyksta turnyras Zarasuose - būtinai reikia nuvažiuoti. Iš pradžių sako, kad nežais, tik žiūrės. Bet paskui sužinau, kad žaidė…“ Šiais metais atostogos gimtinėje Liucijai tapo neplanuotai ilgos dėl pasaulio sportą surakinusio karantino. Kai pandemija įsisiautėjo kovo mėnesį ir buvo sustabdyta visa sportinė veikla, futbolininkė šiaip ne taip spėjo parvykti namo iš Ispanijos prieš užsiveriant oro keliams. Bet prireikė ir važiuoti iki oro uosto keliasdešimt kilometrų su taksi, ir sukti galvą kaip patekti į Lietuvą, nes valstybių sienos jau buvo privertos.
Žaidimas Utenos „Utenyje": Grįžimas prie Šaknų
Grįžusi į Lietuvą L.Vaitukaitytė nustebino futbolo visuomenę - prisijungė ne prie vieno iš stipriausių šalies moterų futbolo klubų, o nutarė žaisti vienoje iš jauniausių komandų, kuri A lygoje net nebuvo laimėjusi - Utenos „Utenyje“. „Net nepagalvojau apie kitas komandas. Visų pirma ėjau čia, nes iš šio rajono esu. Tai tuo pačiu ir iššūkis. Smagu buvo sugrįžti, nors sužaidžiau ir nedaug. Buvo įdomu pamatyti, kaip atrodys aikštėje tos merginos, su kuriomis žaidžiau prieš daug metų. Gera žaisti už savo komandą, ne už kitą miestą, čia visos merginos iš mano krašto. Čia viskas taip sava, gera. Įdomu buvo padirbėti su savo vaikystės treneriu Arūnu Rasteniu. Reikia atsidėkoti už tuos jaunystės metus“, - pasirinkimo priežastis dėliojo Liucija. Nors Liucija nedaug vyresnė už daugelį komandos draugių, jos patirtis įkvėpė, o tikslūs perdavimai - sustiprino žaidimą. Iki tol autsaideriu buvęs „Utenis“ netrukus iškovojo istorinę pirmąją pergalę moterų A lygoje. Vėliau - ir antrąją, netgi triuškinančiu skirtumu.
„Laimėjus pirmas rungtynes visos merginos buvo labai patenkintos, o ypač treneris. Buvo gera matyti. Sakiau merginoms - pamatysite, laimėsime. Tik nustebau, kai pamačiau, kiek tai svarbu visiems. Ispanijoje žaidžiant labiau svarbu asmeniniai dalykai, kaip pasirodė pats žaidėjas. Čia, Utenoje, - tikra komanda, laimėjo visi: ir kas buvo atsargoje, ir kas filmavo rungtynes. Nesvarbu, vis tiek laimėjo. Visoms smagu, važiuojame namo su gera nuotaika“, - džiaugėsi komandos sėkme saugė. „Utenio“ treneris A.Rastenis teigė, jog komanda iš pradžių nepatikėjo, kad viena geriausių Lietuvos žaidėjų prisijungs prie komandos: „Netikėjau ir pats. Kai paskambino pasakė kad nori žaisti - nesupratau. Kai pasakiau komandai - taip pat nepatikėjo. Netgi po to, kai pasirodė treniruotėje.“ Anot jo, Liucijai atėjus merginos pasitempė, nori lygiuotis į ją: „Merginoms svarbu turėti pavyzdį. Daugumai pakėlė ir dvasią, pasitikėjimą. Aš taip pat jaučiuosi dėkingas, kad padėjo man kaip treneriui, kaip komandai. Malonu, kad atsiminė savo trenerį, ir kad norėjo padėti. Ji taip ir išliko ta paprasta mergaitė, kokia buvo maža.“
Futbolo Šaknys Utenoje: Nuo Svajonės iki Realybės
Utenos moterų futbolo komanda įsikūrė neseniai. Pasak A.Rastenio, svajonės suburti tokią komandą pradžia buvo L.Vaitukaitytė. Kadaise trenerio akiratyje talentinga mergaitė atsidūrė netikėtai. Utenos sporto centre su berniukais dirbęs specialistas išgirdo iš vaikų tėvų, jog pas vieną futbolo entuziastą Dusetose yra talentingų vaikų ir atvyko pasižiūrėti pats. „Tas entuziastas buvo Liucijos tėtis Rimas. Maža mergaitė atėjo su kamuoliu ir su juo nesiskyrė visą laiką. Būtent ją iš visų vaikų išsirinkau, nors buvo dviem metais jaunesnė už kitus, - pasakojo treneris - Ji visuomet išsiskyrė savo žaidimo intelektu, supratimu. Gerai matė aikštę, gerai valdė kamuolį. Užtruko labai neilgai kad suprastų, ką reikia daryti komandoje. Jau trečiose rungtynėse su berniukais žaidė pagrindinėje komandoje. Tiesa, kadangi nukonkuravo berniukus, tas patiko ne visiems - buvo įvairių skriaudų, spaudimo, ašarų.“
Nors pirmuosius žingsnius futbolo meistriškumo link Liucija žengė „Utenos vilkų“ vaikų komandoje su A.Rasteniu, futbolu pirmiausia sudomino tėtis. Su jo pagalba mergaitė kamuolį pradėjo spardyti vos pusantrų metų, pievoje prie namų, kartu su šeima. Vaikystėje Liucija daug laiko praleido futbolo aikštelėse Dusetose ir rajone. „Su sese ir broliu daug žaidėme kartu. Rinkdavomės mokyklos stadione, su vyresniais berniukais, brolio klasiokais. Iš manęs šaipydavosi, sakydavo: „Liucija gali pro klyną pralysti“. Buvau tokia maža. Man buvo įdomu žaisti, o gerai žaisdama kieme jaučiausi „kieta“. Patikdavo apsivaryti kažką iš vyresnių“, - prisiminė futbolininkė. Anot tėčio, mergaitei labai rūpėjo atimti kamuolį iš vyresnio brolio: „Nemačiau, kad brolis būtų pasidavęs, nors tarp jų 6 metų skirtumas. Brolis fiziškai greitesnis, stipresnis, bet aikštės matymu, kamuolio valdymu Liucija niekad nenusileido. Pamenu, kaip kartą brolis įspraudė ją į kampą. Ji sukosi per klyną ir prabėgo.“ Futbolo trauka dusetiškiams buvo didelė - jie rinkdavosi žaisti ir žiemą, ant sniego. „Tas man labai įstrigo iš vaikystės, nes buvo labai sunku bėgti. Svarbiausia mums būdavo žaisti, nesvarbu kaip ir kur“, - patikino Liucija.
Taip pat skaitykite: Aktyvus gyvenimas su Lapricio
Kuriozai ir Išbandymai: Kelias į Sėkmę
Netrūko ir kuriozų. R.Vaitukaitis teigia gerai pamenantis žaidimą ant sniego ir vieną atsitikimą. Kad būtų lengviau, judėti mergaitė paprašydavo mamos žaidžiant aprengti ne paltu, o lengva striuke. Be „šarvų“ mažojo futbolininkė yra nukentėjusi. „Kažkas spyrė, kamuolys rikošetu atšoko pilvui į vaiką, jis nuvirto. Žiema, sniegas, ašaros… 4 metų mergaitė nuėjo namo. Galvoju sau: sugadinau viską, daugiau futbolo nebežais, bijos kamuolio. Bet kitą kartą vėl atėjo, vėl viskas gerai, tarsi nieko neprisimena“, - šypsojosi merginos tėvas. Mažoji Liucija visus stebino ne tik savo rajone, bet ir mokyklų žaidynėse. Ji kartu su Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos komanda vykdavo žaisti Lietuvos futbolo federacijos rengtose mokyklų varžybose „Ežiogolas“ (dabar - „Golas“). „Kamuolys iš „Ežiogolo“ man buvo vienas įsimintiniausių, tokių gražių gaudavome. Apskritai „Ežiogolas“ būdavo toks svarbus turnyras, pats svarbiausias kasmet. Tik prasidėdavo registracija - jau galvoji, kaip čia žaisime. Mums būtinai reikėdavo laimėti prieš Zarasų komandą, buvome didžiausi varžovai. Kelis kartus esame patekę į finalus Kaune. Man būdavo sunkoka, nes buvau mažesnė mergaitė. Bet buvo smagu, žaisti kartu su sesės klasiokais. Kartą per finalus nakvojome ir Kauno manieže, susiradome draugų. Liko geri prisiminimai. Labai norėčiau sudalyvauti net ir dabar“, - su nostalgija kalbėjo mergina.
Tėvo Indėlis: Kelias į Futbolo Aukštumas
Ilgainiui, kad dukrai būtų su kuo žaisti, savamokslis futbolo treneris R.Vaitukaitis pats ėmėsi burti mergaičių futbolo komandą, su ja dalyvauti varžybose. Anot jo, mergaitės talentas atsiskleidė anksti. „Visada slaptai tikėjau, kad ji gali kažką pasiekti. Tik niekada nepasakojau. Kartą, kai ji 6-7 metų nuvažiavo į turnyrą Šiauliuose, visi kolegos ėjo prie trenerio Arūno ir klausė, iš kur gavo „tą mergaitę“. Ji atsistojo į gynybą, visus kamuolius atiminėja ir skirsto į priekį. Kartą į Dusetas kažkaip užklydo užsieniečiai. Pamatę treniruotę nustebo: „Visi vaikai kaip vaikai, bet šita mergaitė ką išdarinėja.“ Tas jos intelektas futbole jautėsi, - pasakojo R. Vaitukaitis - Kartą žaidėme salės futbolo turnyre Jonavoje. Auklėtoja, nors ir nelabai supranta futbolą, man sako: „Rimule, tavo Liucija šoka, o visos kitos tai vargsta. Ji taip lengvai viską daro.“ Net nežinau, iš kur ji išmoko tos technikos. Galbūt pati sugalvojo, pamatė. Nuo mažens jai būdavo sunku kažką patarti. Kiek pamenu ir treneriai berniukus pabardavo, o Liucijai - nieko. Nes jai nebūdavo ką pasakyti.“
Liucija pabrėžė - būtent tėvo indėlis į jos futbolo karjerą didžiausias. „Jis mane visur vedėsi, kartu su broliu, sese. Kiek suprantu, dėl manęs ir surinko mergaičių komandą, kad turėčiau su kuo žaisti. Su Dusetų „Ainiais“ savo amžiaus grupėje tapome Lietuvos čempionėmis. Vėliau tėtis kasdien vežiodavo į treniruotes Utenoje. Kai tik reikėdavo išsiprašydavo iš darbo, skubėdavo, per galvą versdavosi, kad galėčiau žaisti futbolą. Tas pats, buvo kai perėjau žaisti į Vilnių, Kauną. Reikėdavo važiuoti į rungtynes 1-2 valandas.“ R.Vaitukaitis visuomet lydėjo dukrą į rungtynes. Net šiemet jį galima buvo išvysti moterų A lygos rungtynėse - tiek Utenoje, tiek išvykose. Paklausta, kiek reikšmingas tėčio ir šeimos palaikymas, Liucija net susigraudina. Akyse pasirodo dėkingumo kupinos ašaros. „Žiauriai mane palaiko… Nereikia daugiau motyvacijos, kai žmogus visur su tavimi. Būtų labai sunku, jei šeima nepalaikytų. Nuostabu, kai žinai, kad blogai ar gerai sužaisi, ar gausi traumą, bet kas atsitiks - šeima su tavimi. Daugiau nieko nereikia…“
Iššūkiai ir Atskaklumas: Charakterio Formavimas
Mergaitei nuo pat mažens nuolat tekdavo rungtyniauti su stipresniais, didesniais - iš pradžių su berniukais, vėliau pradėjus žaisti suaugusių merginų ir moterų futbolo varžybose. 8-erių metų Liucija atstovavo Visagino komandai moterų I lygoje, o 12-os metų pakviesta trenerio Justo Klevinsko debiutavo Vilniaus „Žalgirio“ komandoje. „Nebuvo lengva žaisti prieš moteris, nes trūko ir fizinės jėgos, ir psichologinio užtikrintumo. Bet jei žaidžiau, reiškia galėjau, sugebėjau. Man patiko. Aišku, nesijaučiau taip gerai kaip su bendraamžėmis. Bet dauguma vyresnių žaidėjų gražiai bendravo ir elgėsi, visos priimdavo, tarsi mamos“, - tikino Liucija. Nors už futbolo sritį Vaitukaičių šeimoje buvo atsakingas tėtis, retkarčiais prižiūrėti dukrą tekdavo ir mamai Daliai. Kartą išvykoje į Taliną ji lydėjo Dusetų mergaičių komandą. „Per rungtynių pertrauką Liucija sako: „Mama, tos mergos mane su šlaunimi stumdo“. Jai mažai tarp moterų buvo iš tikrųjų sunku. Kita vertus, ir smagu, kad tokia maža žaidžia“ - pasakojo D.Vaitukaitienė. Ji išskyrė ryškias dukros charakterio savybes: „Liucija labai labai tvirta savo nusistatyme, žino kas jai yra svarbu, ir taškas. Nuo tada, kai pradėjo spardyti kamuolį, turėjo užsispyrimą, buvo stipri fiziškai, labai rami. Bet visada buvo gera mergaitė. Jos ryšys su broliu ir sese labai stiprus, kartu praleisdavo daug laiko.“
Šeimos Palaikymas: Sėkmės Pamatai
R. Vaitukaičio pastebėjimu, mergina puikiai sugeba pritapti prie įvairaus kolektyvo, būti atsakinga: „Ji labai supranta žmones. Vienoje ar kitoje komandoje galbūt nebūna lengva, bet ji labai moka. Galbūt ne viskas patinka, bet moka bendrauti, išlikti kultūringa. Stengiasi padėti kiek gali. Atsakinga, nes ką pradėjo, tą ir baigia. Jei užsirašydavo į varžybas ir treneris priimdavo, tai negalėdavo mesti, sužaisdavo visą sezoną. Maksimalaus rezultato siekė visose srityse - ar muzikoje, ar mene, ar kituose darbuose. Moka daryti greitai ir efektyviai.“ Kad Liucijai nepasisekdavo futbolo aikštėje, mama suprasdavo ir be žodžių. „Jei būdavau virtuvėje, žinodavau kaip baigėsi rungtynės pagal tai, kaip Liucija eidavo pro verandos duris. Net nereikėdavo žiūrėti. Žingsniai visai kitokie. Kai blogai sekdavosi - jai geriau nieko nesakyti. Emocijas aptardavo iš karto po rungtynių pakeliui namo su tuo, kuo važiuodavo“, - atskleidė D.Vaitukaitienė. Mama neabejoja - Liucija galėjo pasiekti rezultatų įvairiose veiklose, ne tik futbole: „Ji taip pat puikiai grojo pianinu, rinko dešimtukus. Lankė dailės skyrių. Buvo matematikė, dalyvavo olimpiadose. Tikrai gabus vaikas. Savo sugebėjimą susikaupti, visas smegenis įdėjo į sportą. Dėl to toks ir rezultatas. Žinoma, ir beprotiškas, begalinis užsispyrimas bei tikslo siekimas.“ Dėl pasirinkimo žaisti futbolą mama neprieštaravo, bet skatino dukrą tuo pačiu pabaigti muzikos mokyklą. Liucija atvira: pasitaikydavo ir sunkių akimirkų, nesutarimų. Bet muzikos nesikratė, greičiau priešingai. „Būdavo, kad išgirsdavau: „Tu daugiau nieko neveiki, tik futbolą žaidi. Reikia mokytis, išsimiegoti.“ Bet viskas praėjo, nes galų gale atėjau į tą tašką, kai mano gyvenimas yra futbolas ir bus futbolas. Tik mama norėjo, kad pabaigčiau muzikos mokyklą. Tai ir pabaigiau. Nebuvo sunku, nes man patiko groti pianinu mažens. Norėjau groti ir smuiku, bet smuiko mokytojo Dusetose nebuvo“, - apie muzikinius pomėgius pasakojo.
Taip pat skaitykite: Olimpinės Diena: Istorija
Moterų Futbolo A Lyga: Dabartinė Situacija
Nuo 1994 rengiami Lietuvos moterų futbolo čempionatai. Penktadienį startuos 2013 metų moterų futbolo A lygos sezonas. Šiemet Lietuvos čempionate varžysis šešios komandos. „Nuotaikos - geros. Beveik visos merginos sveikos. Buvo nedidelių traumų, bet operacijų neprireikė. Esame gerai pasiruošusios - daug treniravomės, sužaidėme nemažai kontrolinių rungtynių", - prieš artėjantį sezoną optimistiškai nusiteikęs „Gintros-Universiteto" vyriausiasis treneris R. Jo teigimu, Šiaulių ekipa išlaikė pagrindines futbolininkes - komandos nepaliko nė viena žaidėja. Prie čempionių branduolio prisijungė ir Lietuvos rinktinės futbolininkė Tatjana Veržbickaja. Buvusi šalies U-17 ir U-19 rinktinių saugė atvyko iš Ukmergės „TexTilitės". Pasak „Gintros-Universiteto" ir Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio R. „Gintros-Universiteto" futbolininkės Lietuvos čempionėmis tapo aštuonerius metus iš eilės. Iš viso R. Viktoravičiaus komanda aukso medalius nuo 2003 metų iškovojo devynis kartus. Dusyk šiaulietės čempionėmis tapo iki R. „Tikslas vienas - apginti titulą, - kalbėjo R. Viktoravičius. - Pasipriešinimas visada būna. Rezultatai rodo, kad nėra lengva. „Minimalus šio sezono tikslas - antroji vieta. Labai norėtume įkąsti Šiaulių komandai ir tapti čempionėmis. Tiesa, „Gintros-Universiteto" komanda - stipresnė. Kai kurios Šiaulių merginos treniruojasi kaip profesionalės - net du kartus per dieną. Mes stengiamės susirinkti penkis kartus per savaitę", - tvirtino I. „FM-Žara" praėjusiame sezone šiaulietėms, laimėjusioms visas 12 čempionato rungtynių, neįkando. Pasak I. Siliūnienės, nors „Gintra-Universitetas" - stipriausia lygos komanda, su ja kaunietėms žaisti sekdavosi geriausiai. Rungtyniauti su silpnesnėmis varžovėmis sunkiau. Trenerė iškart užbėga įvykiams už akių - sėkmingai pasirodyti nebus lengva. Maža to, aštuonios Kauno komandos žaidėjos - dvyliktokės. Kol kas neaišku, kur jos pasuks, baigusios mokslus. Pagrindinė komandos vartininkė Monika Piesliakaitė svajoja apie studijas užsienyje. Dar sezono pradžioje ketinama išbandyti naują vartų sargę - 17-metę Iloną Birgelaitę. Į rikiuotę grįžo ir Lietuvos rinktinei atstovavo, o dabar „FM-Žaroje" žais Kamilė Vaičiulaitytė. Ji visą praėjusį sezoną praleido dėl kryžminių raiščių traumos. Tiesa, ir 18-metė saugė šiemet gali pasirinkti studijas ne Kaune. „Studijos - gyvenimas, o futbolas - hobis. Rudenį komanda gali kaip reikiant pasikeisti", - neslėpė I. Praėjusiame sezone sėkmė labiausiai nusisuko nuo „TexTilitės", kuri iškovojo 27 taškus - tiek pat, kiek „FM-Žara". Ukmergiškės ir kaunietės pasidalijo po įtikinamą pergalę 3:0. Pasak Ukmergės komandos vadovo Vytauto Tutlio, sunku bus ir šiame sezone. Bene didžiausia netektis - T. Veržbickajos išvykimas į Šiaulių klubą. Į Vilniaus „Žalgirį" persikėlė Kotryna Kulbytė. Pirmagimių laukiasi Indrė Vitkauskienė ir Karolina Vrubliauskaitė. Akvilė Morkūnaitė persikėlė gyventi į Kėdainius ir futbolo nebežaidžia. „Šiemet nelauktai vyks kartų kaita. Per dvejus metus surinksime praktiškai naują komandą. Esu tokios nuomonės, kad greičiau krisi, greičiau atsikelsi, - sakė V. Tutlys. Jam teks verstis jaunomis žaidėjomis. Daug tikimasi iš Lolitos Žižytės, Ingridos Nekrašaitės, Irinos Kvasnickaitės, Sandros Šimkūnaitės, Rugilės Adamavičiūtės ir Indrės Apkevičiūtės. Pasak V. Tutlio, Akmenės ir Ukmergės komandoms kuo toliau, tuo sunkiau išlaikyti futbolininkes. Treneris džiaugėsi, kad Lietuvoje yra puikias tradicijas turintis Šiaulių moterų futbolo centras. Praėjusiame sezone ketvirtąją vietą iškovojo ir vadinamuosius medinius medalius užsikabino „Žalgiris". Šiemet Vilniaus moterų futbolo akademija „Žalgiris" į kovą stos vedama naujo trenerio - puikiai Lietuvoje žinomo specialisto Vytauto Jančiausko. „Vytautas komandą treniruoja nuo spalio. V. Jančiauskas ir toliau vadovaus I lygoje rungtyniaujančios vyrų futbolo komandos „Trakai" žaidimui. Pasak S. S. Stravinsko nuomone, „Žalgirio" komanda šiemet sustiprėjo. Ekipoje didelė konkurencija, o lyderių našta planuojama nacionalinės rinktinės kandidatėms - Irinai Pozdejevai, Dianai Mitrofanovai, Ievai Ilgevičiūtei, K. D. Mitrofanova rugsėjį planuoja išvykti rungtyniauti į Ispaniją. G. Stravinskaitė turi pasiūlymą iš Norvegijos „Brann". „Žalgirio" komandos sudėtyje - ir Lietuvos U-19 rinktinės narė Ieva Vaitkunskaitė. Penkios merginos atstovauja šalies U-17 komandą - Laura Ruzgutė, Estera Ševel, Jovita Banevičiūtė, Eva Šelepen, Vaida Aliukonytė, Liucija Vaitukaitytė. Pasak S. Stravinsko, apie L. Vaitukaitytę netrukus kalbės visa Lietuva. Šiemet moterų futbolo A lygoje taip pat žais Vilniaus „Kreontas" ir Naujosios Akmenės „Akmenė". 2013 metų čempionate nestartuos Tauragės komanda.
Komandos ir Žaidėjos: Kas Kur Rungtyniauja?
Šiame sezone A lygoje varžysis šešios komandos, tarp kurių yra „Gintra-Universitetas", „FM-Žara", „TexTilitė", „Žalgiris", „Kreontas" ir „Akmenė". Komandos susiduria su iššūkiais, tokiais kaip žaidėjų išvykimas studijuoti į užsienį ar kartų kaita. Nepaisant to, treneriai ir vadovai tiki jaunų žaidėjų potencialu ir siekia apginti savo pozicijas lygoje.
Ateities Perspektyvos: Naujos Strategijos ir Tikslai
Renginį vainikavo LMFA direktorės Mildos Liužinaitės kalba bei 2025-2030 metų Lietuvos moterų futbolo vystymo strategijos vaizdinis pristatymas. Tai rodo, kad moterų futbolas Lietuvoje turi ateities viziją ir siekia tobulėti. Naujos strategijos ir tikslai padės moterų futbolui Lietuvoje žengti dar didesnius žingsnius pripažinimo link.